 |
| ŠVARCVALDAS * BLACK FOREST Miško gnomai? * Forest's dwarfs? |
It doesn't know even the dwarfs of the Black Forest
although they stand next to the Lithuanian footsteps!
Interested? Read more - English texts are blue.
Litauische Seite vom deutschen Freiburg?
Nichts davon wissen sogar die Zwerge vom Schwarzwald,
die neben den litauischen Fußstapfen stehen.
Interessant? S. weiter - deutsches Info in Rot.
Lietuviškas vokiško Freiburgo puslapis?
Apie jį nieko nežino net Švarcvaldo gnomai, nors jie
stovi šalia lietuviškų pėdsakų.
Įdomu? Žr. toliau - lietuviški tekstai juoda spalva.
 |
| ŠVARCVALDAS *SCHWARZWALD* BLACK FOREST |
After the Soviet occupation in 1945, about 500,000 inhabitants of Lithuania
emigrated to Western Europe, mostly to Germany. Later, they went to the USA, Australia, as well as to the other countries of the world. Among the emigrants was also a painter V.K.Jonynas (1907-1997), who studied in Kaunas (Lithuania) as well as in Paris (France). After return to Lithuania, he lived in Kaunas, where he got acquainted with R. Schmittlein, professor of French language at Kaunas University, who V.K.Jonynas met again in Germany in 1945.
At that time, R. Schmittlein was Director for General Training in the French Zone, and he made V.K.Jonynas an offer to found an art school for emigrants in Freiburg. This city was a part of the French Zone at that time. On 11th February, 1946, there was established Lithuanian Art College (École des Arts et Métiers), operated untill 1950. So, it was opened the Lithuanian page in the capital of the Black Forest, in a very picturesque region of southern Germany.
*S. too - http://nijolife.blogspot.co.uk/2017/03/2017-march-kovas-marz-2017.html
LITAUISCHE SEITE VOM DEUTSCHEN FREIBURG*
Nach der sowjetischen Okkupation 1945 emigrierten etwa 500 000 Einwohner Litauens nach Westeuropa, meistens nach Deutschland. Später wanderten sie weiter in die USA, nach Australien sowie in viele andere Länder der Welt aus. Unter den Emigrierenden war auch Maler V.K.Jonynas (1907-1997), der Kunststudien in Kaunas (Litauen) sowie in Paris (Frankreich) absolviert hatte. In Kaunas hat er Prof. R. Schmittlein kennengelernt, der Französisch an der Uni Kaunas unterrichtet hat und dem V.K.Jonynas im Jahre 1945 in Deutschland wieder begegnet ist.
Prof. R. Schmittlein war damals Direktor für allgemeine Ausbildung in der französischen Zone. Er bot V.K.Jonynas an, eine Kunstschule für Emigranten in Freiburg zu gründen, das damals der französischen Zone gehörte. Am 11. Februar 1946 wurde die Kunsthochschule (École des Arts et Métiers) gegründet, die bis 1950 funktionierte. So entstand litauische Seite in der Hauptstadt vom Schwarzwald, in einer sehr malerischen Region Süddeutschlands.
*S. auch - http://nijolife.blogspot.co.uk/2017/03/2017-march-kovas-marz-2017.html
LIETUVIŠKAS VOKIŠKO FREIBURGO PUSLAPIS*
1945 m. sovietams užėmus Lietuvą, apie 500 000 žmonių emigravo į Vakarų Europą, daugiausia į Vokietiją. Po to daugelis išvyko kitur - į JAV, Australiją ar išsibarstė po visą pasaulį. Tarp emigrantų buvo ir dailininkas V.K.Jonynas (1907-1997), kuris baigė dailės studijas Kaune, po to Paryžiuje. Grįžęs į Kauną jis susipažino su prof. R. Schmittlein, kuris Kauno universitete dėstė prancūzų kalbą ir su kuriuo likimas vėl suvedė 1945 m. Vokietijoje. Tuomet R. Schmittlein buvo prancūzų okupacinės zonos visuomeninių švietimo reikalų direktorius. Jis pasiūlė V.K.Jonynui steigti meno mokyklą imigrantams Freiburge, kuris po karo priklausė prancūzų zonai. 1946 vasario 11 d. įkuriamas Taikomosios dailės institutas (École des Arts et Métiers), kuris veikė iki 1950 metų.
Taip buvo atverstas lietuviškas puslapis Švarcvaldo sostinėje, tiesą sakant, labai tapybiškame Pietų Vokietijos regione.
*Žr. taip pat - http://nijolife.blogspot.co.uk/2017/03/2017-march-kovas-marz-2017.html
1
BLACK FOREST
DER SCHWARZWALD
ŠVARCVALDAS
 |
| STAUFEN Vienas tapybiškiausių Švarcvaldo miestelių * One of the most picturesque villages of thr Black Forest |
 |
| ŠVARCVALDO KALNAI * THE BLACK FOREST |
 |
| Švarcvaldo miestelis * A village of the Black Forest |
THE BLACK FOREST,
which is now one of the most popular travel destinations in Germany,
takes its name from the dark fir trees overgrown the mountains. More or less, it's a mystical area of southern Germany, full of mysterious mountains, shadows and woods, where live gnomes and dwarfs according to the fairy-tales of Hauf. It can be!
Among the mountains and the vineyards, there are hidden small picturesque villages that you can discover only because of the church towers. One of those villages is Kandern. It was the local clay deposits that made the site attractive to the early settlers. In the city museum, you can discover many documents from Kandern's history, as well as a large collection of local pottery from the medieval times to the present.
To many in North America, Kandern is best known as the birthplace of John Sutter. It was on Sutter's land that gold was discovered in 1848, which sparked the California gold rush, and the beginning of intensive settlement in California. But to many in Germany, Kandern is know as the town of pottery, made here through the ages.
There lived one of the most famous German ceramicist Richard Bampi
(1896 -1965) too. He is born in Amparo, Sãn Paula (Brazil), but then his family moved to Germany. He served the German army. Then Bampi studied architecture in Munich and Weimar. He travelled for study purposes to Florence, Vienna and even to Rio de Janeiro (Brazil). After that Bampi returned to Germany, and in 1927, he founded the Faience Factory, reregistriered as Fayence-Manufactur in 1937. In 1944 and 1945 Bampi was in military service, then continued at his workshop until he died. The works of R. Bampi you could see in many exhibitios of the world: In New York City (1948), Neu-Delhi (1956), Tokio (1958), Buenos Aires (1962), Faenza (1963) etc. In 1967 his estate was sold at auction as the foundation for the Richard Bampi Prize for the Promotion of Young Ceramicists.
In the studio of R.Bampi you could see Lithuanian students since summer 1946. It was, because in Kandern, there was founded the first studio - Ceramics Studio - of the Lithuanian Art College (École des Arts et Métiers). The famous ceramicists and painter R.Bampi permited to work in his rooms. He helped with materials too. After a year, the Ceramics Studio was moved to Freiburg, the capital of the Black Forest.
DER SCHWARZWALD,
der nun einer der beliebtesten Reiseziele in Deutschland ist,
trägt seinen Namen von den dunklen Tannen, mit denen die Gebirge bewaldet sind. Es ist eine etwas mystische Gegend in Süddeutschland, voll von geheimnisvollen Bergen, Schatten und Wäldern, wo laut Märchen von Hauf Gnome und Zwerge leben. Nicht zufällig!
Zwischen den Bergen und Weinbergen verstecken sich kleine malerische
Städte, die nur wegen ihrer spitzen Kirchentürme zu entdecken sind. Einer solcher Städte ist Kandern, erstmal urkundlich bereits im Jahre 733 erwähnt. Wegen der Tonvorkommen spielte hier das Hafner- und Zieglerhandwerk eine große Rolle schon im 16. Jh. Der Ort wurde 1810 zur Stadt erhoben, obwohl Kandern damals nur etwa 1000 Einwohner zählte (heute - circa 8000). Kandern gilt bis heute als Töpferstadt, auch wenn es die großen Tonwerke hier nicht mehr gibt.
In Kandern wirkte einer der berühmtesten deutscher Keramiker - Richard Gustav Bampi (1896 -1965). Geboren in Brasilien, dann aber diente er als Soldat im Ersten Weltkrieg und wurde verwundet. Später studierte Bampi Architektur in München une Weimar. 1921 bis 1926 setzte er sein Studium in Florenz, Wien und sogar in Rio de Janeiro (Brasilien) fort. Danach kehrte er nach Deutschland zurück und machte sich 1927 mit einer Keramikwerkstatt in Kandern selbstständig. Daraus entstand seine Manufaktur, die ab 1937 Fayence-Manufaktur Richard Bampi hieß. R.Bampi's Werke wurden weltweit auf vielen Ausstellungen gezeigt, u. a. in New York City (1948), Neu-Delhi (1956), Tokio (1958), Buenos Aires (1962) und Faenza (1963). Er erhielt zahlreiche deutsche und internationale Auszeichnungen. Testamentarisch verfügte R.Bampi, dass sein Nachlass versteigert und der Erlös als Grundstock des Richard-Bampi-Preises für junge Keramiker eingesetzt werden solle. Dieser wird alle drei Jahre verliehen. Nach Bampi ist in Kandern die Richard-Bampi-Straße benannt.
Im Studio von R.G.Bampi waren auch Studenten aus Litauen
seit dem Sommer 1946 beschäftigt. Eben in Kandern wurde das erste Studio, und zwar das Keramikstudio, der litauischen Kunsthochschule (École des Arts et Métiers) gegründet. Der berühmte Keramiker und Maler R.Bampi half mit Materialien sowie erlaubte in seinen Räumen zu arbeiten. Nach einem Jahr wurde das Keramikstudio nach Freiburg, in die Hauptstadt vom Schwarzwald, versetzt.
ŠVARCVALDAS,
vienas iš Vokietijos turistinių mekų, pirmiausia yra kalnai - neaukšti, apaugę tamsiomis eglėmis. Todėl regionas ir turi "juodosios girios" pavadinimą. Tai - šiek tiek mistiška pietvakarių Vokietijos vieta, pilna paslaptingų kalnų, medžių ir šešėlių. Neveltui Haufo pasakų gnomai gyveno čia!
Tarp kalnų ir vynuogynų pasislėpę nedideli tapybiški miesteliai, kuriuos išduoda tik smailus bažnyčios bokštas. Vienas tokių miestelių yra Kandern, kurio apylinkėse telkėsi didžiuliai molio klodai. Tad čia jau nuo 16 a. svarbų vaidmenį vaidino amatai, susiję su puodų žiedimu bei plytų degimu. 1810 m. suteikiamos miesto teisės, nors čia gyveno tik apie 1000 gyventojų (dabar irgi nedaug - apie 8000). Miestelio muziejuje galima susipažinti ne tik su jo istorija, bet ir su senomis puodininkystės tradicijomis. Ir šiandien Kandern vadinamas puodžių miestu, nors didelių keramikos įmonių nebėra.
Kandern'e gyveno ir vienas garsiausių Vokietijos keramikų -
Richard Gustav Bampi (1896 -1965). Gimęs Brazilijoje, kariavęs už vokiečius ir sužeistas Pirmajame pasauliniame kare. Po to studijavęs architektūrą Miunchene ir Veimare. Tęsęs studijas Florencijoje, Vienoje ir net Rio de Ženeire, Brazilijoje. Sugrįžęs į Vokietiją, Kandern'e 1927 m. įkūrė savo keramikos dirbtuvę, vėliau tapusia Fajanso manufaktūra. R.Bampi darbai buvo eksponuojami visame pasaulyje: Niujorke (1948), Tokijuje (1958), Buenos Aires (1962) ir kitur. Jis apdovanotas įvairiausiomis Vokietijos bei tarptautinėmis premijomis. Testamentu nurodė už jo parduotą turtą įsteigti Bampi vardo premiją jauniesiems keramikams, kuri įteikiama kas treji metai. Kandern'o miestelyje R.Bampi vardu pavadinta gatvė.
Taigi, nuo 1946 m. vasaros R.Bampi studijoje ir pradėjo darbuotis studentai iš Lietuvos. Nes būtent Kandern'e, keliolika km į pietus nuo Freiburgo, buvo įsikūrusi pirmoji lietuviškojo Taikomosios dailės instituto studija. Tai buvo keramikos studija bei piešimo klasės. Garsusis keramikas ir tapytojas R.Bampi leido naudotis medžiagomis ir patalpomis. Po metų ši studija buvo perkelta į Freiburgą, Švarcvaldo sostinę.
2
FREIBURG
 |
| Freiburgo panorama nuo Loretto kalno * A view of Freiburg looking out from the Loretto Hill |
 |
| FREIBURG'AS Senamiesčio gatvelė * A Lane of the Old Town |
 |
| FREIBURG'AS Augustinų muziejus * Augustiner Museum |
 |
| FREIBURG'AS: LORETTOSTRAßE 20 a. pr. vilos * Villas of the beginning of 20th cent. |
is a university town that has youthful vibrancy in an intriguing
historical package of medieval houses, cobblestone lanes and a monumental 13th-century cathedral.
The Lithuanian Art College (École des Arts et Métiers) was established in Günterstal. It is located in southernmost part of Freiburg, that is crossed by one of the main arteries of the city, called Kaiser Joseph-Strasse in the city centre, then - Günterstalstrasse and after that - Schauinslandstrasse. At the beginning of the 20th century, there were built many magnificent villas in Güntertalstrasse. You can pass it, if you walk along this street to Günterstal, but you could choose the street, called Lorettostraße, too. It leads to Loretto Hill, where you can see also many magnificent villas of the 20th century. For a very short time (in 1946), there were located painting, graphic arts and drawing studios of the Lithuanian Art College in the Lorettostraße, as well a textile studio next to it in the street Bergleweg. From Loretto Hill you can enjoy a spectacular view of Günterstal as well as it of Freiburg.
FREIBURG
im Breisgau ist eine Universitätstadt, wo jugendliche Energie im historischen
Hintergrund des monumentalen Münsters aus dem 13. Jh. sowie in den engen Gassen der Altstadt pulsiert.
Die litauische Kunsthochschule (École des Arts et Métiers)
befand sich in Günterstal, im südlichsten Teil der Stadt. Dahin führt eine der Hauptarterien der Stadt, die Südfreiburg überquert, und die in der Stadtmitte Kaiser-Joseph-Str., dann - Günterstalstraße (bebaut mit schönen Villen am Anfang des 20. Jhs) und zuletzt - Schauinslandstraße heißt.
Man kann Günterstal auch über Lorettostraße erreichen, die zum Lorettoberg führt, wo unterwegs richtig schöne Villen auch vom Anfang des 20. Jhs zu sehen sind. Im Jahre 1946 und zwar sehr kurz funktionierten Malerei-, Grafik- und Zeichnenstudien der litauischen Kunsthochschule hier in der Lorettostraße sowie ein Textilstudio auf dem Bergleweg in der Nähe. Vom Lorettoberg kann man einen guten Überblick über Günterstal haben sowie ein fantastisches Panorama von Freiburg genießen.
FREIBURG'O
pilnas pavadinimas - Freiburg im Breisgau (Freiburg i. B.).
Tai - universitetinis miestas, kuriame jaunatviška energija pulsuoja istorinėje erdvėje aplink monumentalią 13 a. katedrą. Tai - senamiesčio centras su istoriniais namais ir akmenimis grįstomis gatvelėmis.
Lietuviškasis Taikomosios dailės institutas (École des Arts et Métiers) buvo įsikūręs pietiniame miesto pakraštyje, kuris vadinasi Günterstal. Jį lengva pasiekti viena iš pagrindinių Freiburgo arterijų, kuri kerta pietinę miesto dalį ir kuri turi tris pavadinimaus - Kaiser-Joseph-Str. centre, toliau - Günterstalstraße, kuri jau 20 a. pr. buvo apstatyta prašmatniomis vilomis, ir Schauinslandstraße. Galima eiti ir gatve, kuri vadinasi Lorettostrasse ir kuri atveda ant Loretto kalno, 20 a. pr. apstatyto tokiomis pat prašmatniomis vilomis. 1946 m. laikinai Loretto gatvėje glaudėsi lietuviškojo Dailės instituto tapybos, grafikos ir piešimo studijos, o nedideliame pastate šalia esančioje Bergleweg'o gatvėje - audinių studija. Nuo Loretto kalno atsiveria puikūs tiek Freiburg'o, tiek Günterstal'io vaizdai...
3
GÜNTERSTAL
 |
| GÜNTERSTAL Vaizdas nuo Loretto kalno * A view looking out from Loretto Hill |
 |
| GÜNTERSTAL Vaizdas slėnyje * A view looking out from a valley |
GÜNTERSTAL,
Freiburg's southernmost part of town, is located in a small valley, called Bohrer-Tal. It is a former village that has been incorporated to Freiburg in 1890. Today, Günterstal is separated from the city by a green area, called Wonnhaldenwiesen.
GÜNTERSTAL,
Freiburgs südlichster Stadtteil, liegt in einem engen Tal, Bohrer-Tal genannt. Es ist ein ehemaliges Dorf, das 1890 nach Freiburg eingemeindet wurde. Günterstal ist aber heute nur noch geographisch durch eine Grünfläche - die Wonnhaldenwiesen, von Freiburg getrennt.
GÜNTERSTAL'IS
glaudžiasi nedideliame slėnyje, kuris vadinasi Bohrer- Tal. Tai - pats piečiausias Freiburg'o rajonas, kuris nuo miesto geografiškai atskirtas pievomis, kurios vadinasi Wonnhaldenwiesen, ir miestiečių minisodų teritorija, kuri vadinama Wonnhalde
4
WONNHALDE
 |
| WONNHALDE: Magnolijos*Magnolias |
 |
| FREIBURG'AS: WONNHALDE Miestiečių sodeliai * Small privat gardens |
 |
| FREIBURG'AS: WONNHALDE Miestiečių sodeliai * Small privat gardens |
WONNHALDE,
the area of the small privat gardens, was in full spring bloom during our visit.
Especially beautiful were magnolias! But the small houses of the privat gardens seemed strange because in such gardens of Lithuania, you will see castle-looking buildings.
Behind the gardens are meadows with a small stream as well as hilly forest.
If you wouldn't see the mountains in the distance (Black Forest!), it would be a true Lithuanian landscape! So, the building under the address 'Wonnhalde 1', that housed the Lithuanian Art College, was surrounded by Lithuanian nature too.
WONNHALDE,
Kleingartenanlage von Freiburg, lag während
unseres Besuchs in der Blütenpracht. Die blühenden Magnolien waren einfach herrlich!
Aber die kleinen Häuschen der Kleingartenanlage sahen etwas komisch aus im Vergleich mit den richtigen Schlössern, die in solchen Gartenanlagen in Litauen stehen!
Hinter den kleinen Gärten befinden sich Wiesen, durch ein Bach von einem hügeligen Wald getrennt. Wenn nicht die Berge in der Ferne (der Schwarzwald!), wäre es eine richtig litauische Landschaft, von der die litauische Kunsthochschule unter der Adresse Wonnhaldestraße 1 umgeben war.
WONNHALDE -
tai miestiečių minisodų teritorija, paskendusi žieduose,
ypatingai tą pavasarį, kai lankėmės. Ypač išsiskyrė magnolijos. Tiesa, vokiški sodų nameliai atrodo kaip būdelės palyginus su lietuviškomis pilimis soduose!
Už sodų - pievos, upeliūkštis ir kalvotas miškas. Ir jei ne tolumoje dunksantys Švarcvaldo kalnai - čia būtų absoliučiai lietuviškas peizažas! Tokia gamta supo lietuviškąją meno mokyklą, įsikūrusią adresu Wonnhaldestraße 1.
5
GÜNTERSTAL: NATURE
GÜNTERSTAL: NATUR
GÜNTERSTAL'IS: GAMTA
 |
| FREIBURG: GÜNTERSTAL Aukščiausias Vokietijos medis *63 m* The highest tree of Germany |
 |
| FREIBURG: GÜNTERSTAL Medinės skulptūros, populiarios ir Lietuvoje* Wooden sculptures - it is art tradition in Lithuania too |
 |
| FREIBURG: GÜNTERSTAL |
THE NATURE
of Günterstal reminds actually Lithuanian landscape,
especially the meadows with the small stream and the hilly forest next to it. There you can discover Lithuanian art tradition too - wooden sculptures symbolizing dwarfs, gnomes and giants. The 'Forest people' was made from the old trees of Black Forest. Nearby you can see the highest tree of Germany, it's Douglas fir (65 m, planted in 1913).
Such nature like it's in Günterstal you usually see in a health resort.
So it's not a coincidence that there was founded a sanatorium in Günterstal! It called 'Bad Rebhaus' and was under the address 'Wonnhaldestraße 1'.
The same address had Lithuanian Art College (École des Arts et Métiers) too.
DIE NATUR
von Günterstal erinnert wirklich an die litauische Landschaft, besonders die Wiesen mit dem Bach hinter der Kleingartenanlage sowie der hügelige Wald. Es wird hier auch litauische Kunsttradition entdeckt - die Holzskulpturen, die Gnome, Zwerge oder Riesen darstellen. Diese "Waldmenschen" wurden aus den alten Bäumen vom Schwarzwald gemacht. Daneben steht Deutschlands höchster Baum, eine Douglasie, auf den Namen Waltraut vom Mühlwald getauft. Sie wurde hier 1913 im Alter von 3 Jahren gepflanzt. Trotz des hohen Alters von fast 100 Jahren (Höhe 65 Meter, 2015) ist Waltraut noch immer vital und wächst Jahr für Jahr 30 cm an Höhe zu.
Die Umgebung von Günterstal erinnert an einen Kurort. Hier gab es tatsächlich
ein Sanatorium unter dem Namen "Bad Rebhaus", dessen Adresse dieselbe war, wie die von der litauischen Kunsthochschule (École des Arts et Métiers), und zwar: Wonnhaldestraße 1.
GAMTA,
supanti Günterstal'į, iš tiesų primena lietuvišką peizažą - ypač už miestiečių sodų besidriekiančios pievos, upeliūkštis ir kalvotas miškas. Aptinkame čia ir lietuviškąją meno tradiciją - skulptūras iš medžio, vaizduojančias gnomus, nykštukus ar milžinus. Šie "miško žmonės" pagaminti iš senųjų Švarcvaldo medžių. Kada nors tokia skulptūra pavirs ir čia pat augantis aukščiausias Vokietijos medis. Jis panašus į pušį, o vadinasi didžioji pocūga, pasodinta čia 1913 m., kai jai buvo trys metai. Nepaisant jau atšvęsto šimtmečio jubiliejaus, medis, kurio aukštis 65 m. (2015), kasmet vis dar paauga apie 30 cm. Miško ošimas ir aplinkui tvyranti ramybė primena kurortą. Ir iš tiesų čia buvo sanatorija "Bad Rebhaus", kurios adresas "Wonnhaldestraße 1" yra toks pat, kaip ir buvusio lietuviškojo Taikomosios dailės instituto (École des Arts et Métiers).
6
'REBHAUS' AS A SANATORIUM
"REBHAUS" ALS SANATORIUM
"REBHAUS" KAIP SANATORIJA
 |
| FREIBURG: "REBHAUS" 2017 Buvęs viešbutis ("Viršutinis korpusas") * The former hotel ('Upper House') |
 |
| FREIBURG: "REBHAUS" 2017 Namas, pastatytas "Apatinio" korpuso vietoje * The building, built on the site of the "Lower House" |
 |
| FREIBURG: 'REBHAUS' 1920-30 (atvirutė / postcard) Sanatorijos kompleksas: "Viršutinis" & "Apatinis" korpusai * 'Upper' & 'Lower' Houses of the Sanatorium |
THE SANATORIUM 'BAD REBHAUS'
was located in the street, called Wonnhaldestraße. Today, a part of Wonnhaldestraße runs along a meadow, while on the other part of street were built many new houses. But there you could discover some old houses, including the former buildings of the Sanatorium 'Bad Rebhaus'. Only a few people of Freiburg know that there was the Sanatorium "Bad Rebhaus" at Wonnhalde, erected by Daniel Lasker in 1891. In 1933, the family Lasker needed to emigrate to Palestine because of the Nazi regime. The sanatorium, divided into parts, was put up for auction, and the new owners acted in their own interests. During WWII, there was a military hospital, and later in 1946-1950, the buildings of 'Rebhaus' were turned into Lithuanian Art College (Ecole des Arts et Métiers). After closing of the College, its buildings became dilapidated.
Now, you still can see the former hotel of 'Bad Rebhaus'
(called 'Upper House'), where's erected the home of disabled people after the reconstruction in 1985/86. In 1954, there was built a new house with several flats on the site of the old Lasker-Villa (called 'Lower House'). The Glass Hall of the sanatorium with a restaurant inside and an exotic garden outside (very popular in the whole city at that time!) was pulled down in a state of neglect in 1951. On its place, there was built the new building of the Forest Research Institute. Since 1945, there was situated the International Refugee Organization (UNRRA) in this Glass Hall. It financed the Lithuanian Art College too. In 1947/50, there were also organized the exhibitions of the students of the college.
Only two buildings of 'Bad Rebhaus' are almost unchanged until now. It's the former 'Doctor House', an Art Nouveau villa, a living house today too. And the other building, it is the Kurhaus, former cure house, that still has the same old address - 1 Wonnhalde Street and is the most authentic witness to that time, when there was founded the Lithuanian Art College. But how could you hit up on an idea about an art school in such difficult times?
DAS SANATORIUM "BAD REBHAUS"
befand sich in der Wonnhaldestraße, deren Hälfte noch heute eine Wiese entlang läuft.
Ihre zweite Hälfte ist mit neuen Villen bebaut, unter denen man ein paar alte Häuser sowie Gebäude des ehemaligen Sanatoriums "Bad Rebhaus" entdecken kann. Nur die wenigsten in Freiburg wissen, daß es einst das Sanatorium "Rebhaus" an der Wonnhalde gab, das seit seiner Gründung von Daniel Lasker 1891 schnell zum gesellschaftlichen Mittelpunkt wurde. 1933 sah sich die Familie Lasker gezwungen nach Palästina auszuwandern.
Das Sanatorium wurde in die Zwangsversteigerung getrieben, und die Anlage zerfiel in einzelne Teile, deren neue Eigentümer ganz unterschiedliche Interessen verfolgten.
Im ehemaligen Kurhotel ("oberes Haus" genannt) befindet sich nach der Rekonstruktion 1985/86 das Wohnheim für behinderte Menschen. An der Stelle der alten Lasker-Villa ("unteres Haus" genannt) entstand 1954 ein Mehrfamilienwohnhaus. Die in der ganzen Stadt populäre Glashalle (mit dem Restaurant drinnen und einer exotischen Gartenanlage draußen) wurde 1951 verwahrlost und abgebrochen. Hier entstand das neue Gebäude der Forstlichen Versuchs- und Forschungsanstalt. In dieser Glashalle funktionierte seit 1945 das internationale Flüchtlingshilfswerk (UNRRA), das auch die litauische Kunsthochschule finanzierte. Hier wurden die Ausstellungen der Kunststudenten 1947/50 veranstaltet.
Nur zwei Sanatoriengebäude haben die Zeit bis heute fast unverändert überstanden. Das sind eine Jugendstilvilla, ehemaliges Arzthaus, das als Wohnhaus weiter existiert, sowie das ehemalige Kurhaus, das sogar die alte Adresse - Wonnhaldestr. 1 hat und ein authentischer Zeuge der ehemaligen litauischen Kunsthochschule (École des Arts et Métiers) ist, die eben unter dieser Adresse 1946 gegründet wurde. Oft fragt man, wie die Idee einer Kunstschule in der Nachkriegszeit entstehen konnte, die eigentlich eine Ruinenzeit war?
SANATORIJA "REBHAUS"
buvo Wonnhalde's gatvėje. Ir dabar viena gatvelės dalis vingiuoja
tiesiog pievos pakraščiu. Kita dalis yra apstatyta naujomis vilomis, tarp kurių išlikęs vienas kitas senas namas bei pora sanatorijos "Bad Rebhaus" pastatų. Tiesą sakant, retas Freiburgo gyventojas dabar žino, kad čia, Günterstal'yje, veikė sanatorija, įkurta 1891 m. Daniel'io Lasker'io. Ji buvo tapusi garsiu traukos centru, bet Lasker'ių šeima buvo priversta emigruoti 1933 m., kai į valdžią atėjo naciai. Sanatorijos kompleksas buvo parduotas iš varžytinių ir suskaldytas į dalis. Keitėsi pastatų paskirtis, kai kurie sunyko ir buvo nugriauti.
Buvusiame sanatorijos viešbutyje ("viršutiniame korpuse") po rekonstrukcijos (1985/86) įkurti namai žmonėms su negalia. Taip vadinamo "apatinio korpuso" vietoje 1954 m. atsirado daugiabutis. Tuo tarpu visame Freiburge garsi sanatorijos Halė, apsupta egzotiško sodo, kurioje veikė restoranas, po 1951 m. sunyko ir buvo nugriauta. Jos vietoje pastatytas Miškų tyrimų stoties pastatas. Šioje Halėje nuo 1945 m. veikė tarptautinė organizacija UNRRA, finansavusi ir lietuviškąjį Taikomosios dailės institutą, o 1947-1950 čia vykdavo šio instituto auklėtinių parodos.
Beveik nepakitę išliko tik du sanatorijos pastatai: secesinio stiliaus vila (1902), taip vadinamas "Gydytojų namas", kuriame ir dabar gyvena žmonės, bei buvęs Kurhauzas, kuris išlaikė net pirminį adresą - Wonnhaldestrasse 1. Tokiu adresu buvo įkurtas lietuviškasis Taikomosios dailės institutas (École des Arts et Métiers) 1946 vasario 11 ir veikė iki 1950 m. Tad šis pastatas ir būtų jo autentiškiausias liudininkas. Dažnai kyla klausimas, kaip pokario suirutėje, apskritai galėjo kilti mintis apie meno mokyklą?
7
'REBHAUS' AND THE IDEA OF AN ART SCHOOL
"REBHAUS" UND DIE IDEE EINER KUNSTSCHULE
"REBHAUS" IR MENO MOKYKLOS IDĖJA
THE IDEA OF THE ART COLLEGE
It was already made mention, that after the Soviet occupation in 1945,
about 500, 000 inhabitants of Lithuania emigrated to Western Europe, mostly to Germany.
Among the emigrants was also painter V. K. Jonynas (1907-1997), who had studied in Kaunas (Lithuania), as well as in Paris (France). After return to Lithuania, he lived in Kaunas. There he got acquainted with R. Schmittlein, professor of French language at the Kaunas University, who
V. K. Jonynas met again in Germany in 1945. R. Schmittlein made an offer to found an art school for emigrants in Freiburg, belonged to the French Zone at that time.
Since 1945, there was situated the International Refugee Organization (UNRRA) in one of the buildings of 'Rebhaus'. It was probably the reason to found the Art College there.
V. K. Jonynas: 'It's really strange to think about an art at the time, when everything is destroyed.
I felt very much nihilism around me at that time (...). But it's very difficult (...) to wait until someone will come and make all for us. The inner voice called you couldn't wait more, otherwise you would become an animal. The idea of an art school was a good chance to work, as well as to inspire to work the other people'.*
At that time, R. Schmittlein was Director of the Education Department in the French Zone. The purpose of the Department, located in Baden-Baden, was the denazification of Germany, and it was chosen the way of culture for it. Therefore, the cultural life became very intensive in the French Zone, while in the American Zone, you could feel an absolute cultural standstill.
'Even in pitch darkness, you can discover the way to the light. Schmittlein's idea of an art school helped me to find this way'.*
*Tomas Sakalauskas. Kelionė ('The Travel'), Vilnius, 1991, p. 104.
WIE ENTSTAND DIE IDEE EINER KUNSTSCHULE?
Es wurde schon erwähnt, dass etwa 500 000 Einwohner Litauens nach der sowjetischen Okkupation 1945 nach Westeuropa, meistens nach Deutschland, emigrierten. Unter den Emigrierenden war auch Maler V. K. Jonynas (1907-1997), der sein Kunststudium in Kaunas (Litauen) sowie in Paris (Frankreich) absolviert hatte. In Kaunas hat er Prof. R. Schmittlein kennengelernt, der Französisch an der Uni Kaunas unterrichtete und dem V. K. Jonynas im Jahre 1945 in Deutschland wieder begegnete. R. Schmittlein bot an, eine Kunstschule für Emigranten in Freiburg zu gründen, das damals der französischen Zone gehörte.
In einem der ehemaligen Sanatoriengebäude "Rebhaus" funktionierte seit 1945 das internationale Flüchtlingshilfswerk (UNRRA). Und vermutlich deshalb wurde hier auch eine Kunstschule gegründet.
V. K. Jonynas: "Es ist komisch an die Kunst in der Zeit zu denken, wenn alles zerstört und
so unstabil ist. Ich fühlte damals sehr viel Nihilismus ringsherum (...). Am schwierigsten ist es nichts zu machen und warten, bis jemand kommt und alles für uns macht. Die innere Stimme rief nicht mehr zu warten, sonst konnte man zum Tier werden. Die Idee einer Kunstschule war eine gute Chance, selbst zu wirken sowie die anderen zur Aktivität anzuspornen."*
Prof. R. Schmittlein, der die Idee der Kunstschule anbot, war damals Leiter der Erziehungsabteilung der französischen Mitregierung in Baden-Baden. Das Ziel seiner Anstalt war die Entnazifizierung der Deutschen, und dazu war der Weg der Kultur gewählt. Die Franzosen versuchten auf die Deutschen durch die Kultur zu wirken, deshalb wurde das Kulturleben in der französischen Zone (Saar, Rheinland-Pfalz, Baden- Würtemberg) immer intensiver. In der amerikanischen Zone dagegen herrschte kultureller Stillstand.
"Auch in der Finsternis gibt es einen Weg ans Licht. R. Schmittlein mit seiner Idee
der Kunstschule half mir diesen Weg zu finden."*
*Tomas Sakalauskas. Kelionė ("Reise"), Vilnius, 1991, S. 104
MENO MOKYKLOS IDĖJA - KAIP JI GIMĖ?
Kaip minėta, 1945 m. sovietams užėmus Lietuvą, apie 500 000 žmonių emigravo
į Vakarų Europą, daugiausia į Vokietiją. Tarp jų buvo ir dailininkas V. K. Jonynas (1907-1997),
baigęs dailės studijas Kaune ir Paryžiuje. Grįžęs į Kauną jis susipažino su prof. R. Schmittlein'u, kuris Kauno universitete dėstė prancūzų kalbą. Su juo likimas vėl suvedė 1945 m. Vokietijoje. Jis pasiūlė V. K. Jonynui steigti meno mokyklą imigrantams Freiburge, kuris po karo priklausė prancūzų zonai.
Viename buvusios sanatorijos "Rebhaus" korpusų nuo 1945 veikė UNRRA - tarptautinė
organizacija pabėgėliams remti. Tai, matyt, ir lėmė, kad laisvuose "Rebhaus"o pastatuose buvo įkurtas lietuviškasis Dailės institutas.
Anot V. K. Jonyno, to meto suirutėje galvoti apie menus atrodė juokinga. Viskas buvo laikina.
"Aplink mačiau daug nihilizmo ir reikėjo sužadinti žmogaus aktyvųjį pradą. Juk didžiausia kančia - nieko neveikti, laukti, kad kažkas kitas ateis, padarys. Bet vidinis balsas šaukė, kad negalima delsti ir laukti, kol sugyvulėsim. Ta meno mokykla buvo geras šansas pradėti nuo savęs ir imtis veiklos. Sužadinti žmogaus aktyvumą".*
Tuo metu R. Schmittlein'as, pasiūlęs mokyklos idėją, buvo prancūzų okupacinės zonos visuomeninių švietimo reikalų direktorius. Jo vadovaujama įstaiga buvo įsikūrusi Baden-Badene, o jos paskirtis buvo dėti pastangas, kad nacistinė diktatūros palikimas būtų kuo greičiau užmirštas. Daug kas sunaikinta, bet liko kultūra ir žmoniškumas. Anot R. Schmittlein'o reikia ne pyktis su vokiečiais, o galvoti, kaip suartėti. Politiką prancūzai stūmė į kultūros kelią ir bandė veikti vokiečius būtent kultūra. Prancūzų zonoje, kuriai priklausė Saras, Reinlandas- Pfalcas, Badenas ir Viurtembergas, pamažu užvirė intensyvus kultūrinis gyvenimas, kuris amerikiečių zonoje taip ir liko apmiręs. "Visiškos tamsos nebūna, visada yra vienas išėjimas į šviesą. Jį man padėjo rasti
R. Šmitlenas, pasiūlęs meno mokyklos idėją."*
*Tomas Sakalauskas. Kelionė. Vilnius, 1991, p. 104
'REBHAUS' AND THE IDEA OF AN ART SCHOOL
"REBHAUS" UND DIE IDEE EINER KUNSTSCHULE
"REBHAUS" IR MENO MOKYKLOS IDĖJA
 |
| Freiburgas žydi - net sunkiausiu metu! * The flowering Freiburg: You could see it at the most difficult time too! |
 |
| FREIBURG 2017: WONNHALDESTR. 1 Buv. Kurhauzas, autentiškas kietuviškojo meno instituto liudininkas * Former Kurhaus, the most authentic witness of the Lithuanian Art College |
THE IDEA OF THE ART COLLEGE
It was already made mention, that after the Soviet occupation in 1945,
about 500, 000 inhabitants of Lithuania emigrated to Western Europe, mostly to Germany.
Among the emigrants was also painter V. K. Jonynas (1907-1997), who had studied in Kaunas (Lithuania), as well as in Paris (France). After return to Lithuania, he lived in Kaunas. There he got acquainted with R. Schmittlein, professor of French language at the Kaunas University, who
V. K. Jonynas met again in Germany in 1945. R. Schmittlein made an offer to found an art school for emigrants in Freiburg, belonged to the French Zone at that time.
Since 1945, there was situated the International Refugee Organization (UNRRA) in one of the buildings of 'Rebhaus'. It was probably the reason to found the Art College there.
V. K. Jonynas: 'It's really strange to think about an art at the time, when everything is destroyed.
I felt very much nihilism around me at that time (...). But it's very difficult (...) to wait until someone will come and make all for us. The inner voice called you couldn't wait more, otherwise you would become an animal. The idea of an art school was a good chance to work, as well as to inspire to work the other people'.*
At that time, R. Schmittlein was Director of the Education Department in the French Zone. The purpose of the Department, located in Baden-Baden, was the denazification of Germany, and it was chosen the way of culture for it. Therefore, the cultural life became very intensive in the French Zone, while in the American Zone, you could feel an absolute cultural standstill.
'Even in pitch darkness, you can discover the way to the light. Schmittlein's idea of an art school helped me to find this way'.*
*Tomas Sakalauskas. Kelionė ('The Travel'), Vilnius, 1991, p. 104.
WIE ENTSTAND DIE IDEE EINER KUNSTSCHULE?
Es wurde schon erwähnt, dass etwa 500 000 Einwohner Litauens nach der sowjetischen Okkupation 1945 nach Westeuropa, meistens nach Deutschland, emigrierten. Unter den Emigrierenden war auch Maler V. K. Jonynas (1907-1997), der sein Kunststudium in Kaunas (Litauen) sowie in Paris (Frankreich) absolviert hatte. In Kaunas hat er Prof. R. Schmittlein kennengelernt, der Französisch an der Uni Kaunas unterrichtete und dem V. K. Jonynas im Jahre 1945 in Deutschland wieder begegnete. R. Schmittlein bot an, eine Kunstschule für Emigranten in Freiburg zu gründen, das damals der französischen Zone gehörte.
In einem der ehemaligen Sanatoriengebäude "Rebhaus" funktionierte seit 1945 das internationale Flüchtlingshilfswerk (UNRRA). Und vermutlich deshalb wurde hier auch eine Kunstschule gegründet.
V. K. Jonynas: "Es ist komisch an die Kunst in der Zeit zu denken, wenn alles zerstört und
so unstabil ist. Ich fühlte damals sehr viel Nihilismus ringsherum (...). Am schwierigsten ist es nichts zu machen und warten, bis jemand kommt und alles für uns macht. Die innere Stimme rief nicht mehr zu warten, sonst konnte man zum Tier werden. Die Idee einer Kunstschule war eine gute Chance, selbst zu wirken sowie die anderen zur Aktivität anzuspornen."*
Prof. R. Schmittlein, der die Idee der Kunstschule anbot, war damals Leiter der Erziehungsabteilung der französischen Mitregierung in Baden-Baden. Das Ziel seiner Anstalt war die Entnazifizierung der Deutschen, und dazu war der Weg der Kultur gewählt. Die Franzosen versuchten auf die Deutschen durch die Kultur zu wirken, deshalb wurde das Kulturleben in der französischen Zone (Saar, Rheinland-Pfalz, Baden- Würtemberg) immer intensiver. In der amerikanischen Zone dagegen herrschte kultureller Stillstand.
"Auch in der Finsternis gibt es einen Weg ans Licht. R. Schmittlein mit seiner Idee
der Kunstschule half mir diesen Weg zu finden."*
*Tomas Sakalauskas. Kelionė ("Reise"), Vilnius, 1991, S. 104
MENO MOKYKLOS IDĖJA - KAIP JI GIMĖ?
Kaip minėta, 1945 m. sovietams užėmus Lietuvą, apie 500 000 žmonių emigravo
į Vakarų Europą, daugiausia į Vokietiją. Tarp jų buvo ir dailininkas V. K. Jonynas (1907-1997),
baigęs dailės studijas Kaune ir Paryžiuje. Grįžęs į Kauną jis susipažino su prof. R. Schmittlein'u, kuris Kauno universitete dėstė prancūzų kalbą. Su juo likimas vėl suvedė 1945 m. Vokietijoje. Jis pasiūlė V. K. Jonynui steigti meno mokyklą imigrantams Freiburge, kuris po karo priklausė prancūzų zonai.
Viename buvusios sanatorijos "Rebhaus" korpusų nuo 1945 veikė UNRRA - tarptautinė
organizacija pabėgėliams remti. Tai, matyt, ir lėmė, kad laisvuose "Rebhaus"o pastatuose buvo įkurtas lietuviškasis Dailės institutas.
Anot V. K. Jonyno, to meto suirutėje galvoti apie menus atrodė juokinga. Viskas buvo laikina.
"Aplink mačiau daug nihilizmo ir reikėjo sužadinti žmogaus aktyvųjį pradą. Juk didžiausia kančia - nieko neveikti, laukti, kad kažkas kitas ateis, padarys. Bet vidinis balsas šaukė, kad negalima delsti ir laukti, kol sugyvulėsim. Ta meno mokykla buvo geras šansas pradėti nuo savęs ir imtis veiklos. Sužadinti žmogaus aktyvumą".*
Tuo metu R. Schmittlein'as, pasiūlęs mokyklos idėją, buvo prancūzų okupacinės zonos visuomeninių švietimo reikalų direktorius. Jo vadovaujama įstaiga buvo įsikūrusi Baden-Badene, o jos paskirtis buvo dėti pastangas, kad nacistinė diktatūros palikimas būtų kuo greičiau užmirštas. Daug kas sunaikinta, bet liko kultūra ir žmoniškumas. Anot R. Schmittlein'o reikia ne pyktis su vokiečiais, o galvoti, kaip suartėti. Politiką prancūzai stūmė į kultūros kelią ir bandė veikti vokiečius būtent kultūra. Prancūzų zonoje, kuriai priklausė Saras, Reinlandas- Pfalcas, Badenas ir Viurtembergas, pamažu užvirė intensyvus kultūrinis gyvenimas, kuris amerikiečių zonoje taip ir liko apmiręs. "Visiškos tamsos nebūna, visada yra vienas išėjimas į šviesą. Jį man padėjo rasti
R. Šmitlenas, pasiūlęs meno mokyklos idėją."*
*Tomas Sakalauskas. Kelionė. Vilnius, 1991, p. 104
8
FREIBURG: LITHUANIAN SPIRIT AROUND 'REBHAUS'
FREIBURG: LITAUISCHER GEIST IM "REBHAUS"
FREIBURGAS: LIETUVIŠKA DVASIA VIRŠ "REBHAUS"
 |
| R.SCHMITTLEIN. LOKYS Studija apie P. Merimės "Lokį", iliustruota V.K.Jonyno Freiburge * The study about 'Lokys' of P. Mérimée, illustrated by V.K.Jonynas in Freiburg |
THE LITHUANIAN SPIRIT,
it was known by R. Schmittlein (1904-1974), linguist and politician, very well. After his studying linguistics in Paris and Berlin in 1926-1932, R. Schmittlein and his German wife went to Lithuania, where since 1934, he taught French language and literature at the Vytautas Magnus University of Kaunas. There, he met V. K. Jonynas after his art studies in Paris. In 1938, R. Schmittlein moved to Latvia, where he was director of the Institute Français. Both met again in Germany, where since 1945, R. Schmittlein was director of the Education Department of the French Zone and lived in Baden-Baden. At the end of his life, he moved to Colmar (France), where he died. It is only 30 km from Freiburg, where Lithunian spirit was cultivated thanks to R. Schmitlein and V. K. Jonynas.
R. Schmittlein was very interested in Lithuanian culture and language. His life is almost identical with the fate of professor Wittembach, the main hero of the novel 'Lokys', written by French writer P. Mérimée (1803-1870). Wittembach also came to Lithuania to discover the country and its people. R. Schmittlein published even the study on Prosper Mérimée 'Lokys' with the illustrations of
V. K. Jonynas, created in Freiburg.
'Being far away from Lithuania, I could return home with this work. It was, because I created with such a flight at that time, full of homesickness.'* This study was published in 1949.**
And in 1945, R. Schmittlein offered to found 'a school in Freiburg. It is a city (...) with the old university and the gothic cathedral, whose 115 high spire (...) is the most beautiful in the Christian world. (...) And it's only 20 km away from France... Among the ruins, V. K. Jonynas discover a wonderful Gothic spire soaring above the mountains. The spire testifies to efforts of the people to approch the sky (...).'*** And to efforts to rise spiritually even in the most difficult times.
*Tomas Sakalauskas. Kelionė ('The Travel'). Vilnius, 1991, P.108.
**Raymond Schmittlein. Lokys. P. Mérimée, Le manuscript du professeur Wittembach: Gravures
sur boi de V. K. Jonynas. Bade: Éd. Art et science, 1949.
***Tomas Sakalauskas. Kelionė ('The Travel'). Vilnius, 1991, P.98.
LITAUISCHER GEIST
war nicht fremd für R. Schmittlein (1904-1974), Sprachwissenschaftler und Politiker. Er hat 1926-1932 literaturwissenschaftliche Studien in Paris und Berlin betrieben. Im Jahre 1934 zusammen mit seiner deutschen Frau ging er nach Litauen, wo er französische Sprache und Literatur an der Vytautas Magnus Universität Kaunas unterrichtete. In Kaunas begegnete
R. Schmittlein V. K. Jonynas, der nach seinem Kunststudium in Paris zurückgekehrt war. 1938 zog
R. Schmittlein nach Lettland, um dort u.a. die Leitung des Instituts Français zu übernehmen. Beide trafen sich dann in Deutschland wieder, wo R. Schmittlein im August 1945 seine Tätigkeit als Leiter der Erziehungsabteilung der französischen Mitregierung in Baden-Baden aufnahm. Zum Schluss seines Lebens lebte er sowie starb in Colmar (Frankreich), nur etwa 30 km von Freiburg entfernt, wo R. Schmittlein sowie V. K. Jonynas litauischen Geist sprühen ließen.
R. Schmittlein mochte litauische Kultur und interessierte sich für litauische Sprache.
Sein Schicksal ist fast identisch mit dem Schicksal vom Professor Wittembach, Haupthelden der Novelle "Lokys" vom französischen Schriftsteller P. Mérimée (1803-1870). Wittembach kommt auch nach Litauen, um hier das Land und Leute kennenzulernen. R. Schmittlein schrieb ein Studium über diese Novelle und bat V. K. Jonynas es zu illustrieren.
"In der Zeit, die voll vom Heimweh war, konnte ich mich nur mit diesem Werk (...) beschäftigen"*, das 1949 herausgegeben wurde.** Und ein paar Jahre früher - 1945 - bot R. Schmittlein an, "eine Schule in Freiburg zu gründen. Es ist eine Stadt im Breisgau (...) mit der alten Universität und dem gotischen Münster, dessen 115 hoher Turm (...) in der christlichen Welt am schönsten ist. (...) Nur 20 km entfernt liegt Frankreich... V. K. Jonynas sieht einen gotischen Turm, ragend hoch über die Berge und vergleicht es mit dem menschlichen Geist, der sich über die Kriegsruinen erhebt. Der Turm zeugt von der Bemühung eines Menschen sich dem Himmel zu nähern (...)."***
Vielleicht auch davon, sich geistig sogar in den schwierigsten Stunden zu erheben.
*Tomas Sakalauskas. Kelionė ("Die Reise"). Vilnius, 1991, S. 108.
**Raymond Schmittlein. Lokys. P. Mérimée, Le manuscript du professeur Wittembach: Gravures
sur boi de V. K. Jonynas, Bade: Éd. Art et science, 1949.
***Tomas Sakalauskas. Kelionė ("Die Reise"). Vilnius, 1991, S. 98.
LIETUVIŠKA DVASIA
tikrai buvo nesvetima ir R. Schmittlein'ui (R. Šmitlenas, 1904-1974).
Jis buvo kalbininkas, bet gyvenimas privertė tapti ir politiku. R.Schmittlein 1926-1932 studijavo kalbos ir literatūros mokslus Paryžiuje, o po to - Berlyne. 1934 kartu su savo žmona vokiete vyksta į Lietuvą ir dėsto prancūzų kalbą ir literatūrą VDU. V. K. Jonynas, ką tik iš Paryžiaus sugrįžęs dailininkas, susitiko profesorių Kaune 1935 m. ir bendravo su juo iki 1938 metų, kol
R. Schmittlein'as persikėlė į Rygą, kur vadovavo Prancūzų institutui. Abu vėl susitinka Vokietijoje, kur R. Schmittlein'as, paskirtas prancūzų okupacinės zonos visuomeninių švietimo reikalų direktoriumi, apsigyvena Baden-Badene. Mirė jis Colmar'e, elitiniame Prancūzijos miestelyje už
30 km nuo Freiburgo, kuriame jo ir V. K. Jonyno dėka užgimė lietuviška dvasia.
R. Schmittlein'as mėgo lietuvių kultūrą. Profesoriaus atvykimas į Lietuvą, jo darbai lietuvių istorijos, kultūros, kalbotyros klausimais, jo gili pagarba čia sutiktiems žmonėms, išsaugojusiems senąją kalbą, kuri labiausiai yra "priartėjusi prie sanskrito", primena kitą kalbininką - profesorių Vitembachą. Jo kelionę į Lietuvą aprašė Prosperas Merimė savo paskutinėje novelėje "Lokys". Tikrai egzistavęs profesorius R. Schmittlein'as ir prancūzų rašytojo išgalvotasis - tarytum vieno likimo žmonės. R.Schmittlein'as parašė ir studiją apie P. Merimės "Lokį" bei paskatino V. K. Jonyną sukurti jai iliustracijas. Būtent Freiburge V. K. Jonynas ėmėsi šio darbo. "Atsidūręs toli nuo tėvynės, galėjau į ją sugrįžti. (...) Nežinau, ar būčiau galėjęs tuo metu iliustruoti kokį kitą veikalą su tokiu polėkiu. Darbą į priekį varė gimtosios žemės nostalgija."* Ši studija buvo išleista 1949 m.**, kai jau pilnu tempu veikė lietuviškasis Dailės institutas.
1945 m. būtent R. Schmittlein'as "pasiūlo steigti mokyklą Freiburge. Miestas Breisgau slėnyje prie Švarcvaldo kalnų. Senas universitetas, gotikinė katedra, kurios 115 m bokštas su aštuonkampe ažūrine viršūne - gražiausias krikščioniškame pasaulyje. Viduramžių vitražai. Už 20 km - Prancūzija... V. K. Jonynas mato už kalvų gotikinį bokštą, keliantį žmogaus dvasią iš karo sumaitotos žemės. Jis byloja apie amžinas žmogaus pastangas priartėti prie dangaus, prilygti jam."*** Turbūt ir žmogaus pastangas pakilti dvasiškai aukščiau net ir sunkiausiomis valandomis.
*Tomas Sakalauskas. Kelionė. Vilnius, 1991, p. 108.
**Raymond Schmittlein. Lokys. P. Mérimée, Le manuscript du professeur Wittembach: Gravures
sur boi de V. K. Jonynas, Bade: Éd. Art et science, 1949.
***Tomas Sakalauskas. Kelionė. Vilnius, 1991, p. 98.
9
'REBHAUS' AS
LITHUANIAN ART COLLEGE
"REBHAUS" ALS LITAUSCHE KUNSTHOCHSCHULE
"REBHAUS"
KAIP LIETUVIŠKASIS DAILĖS INSTITUTAS
LITHUANIAN ART COLLEGE
(École des Arts et Métiers)
was established by V. K. Jonynas (1907-1997) on February 11, 1946, and operated untill 1950.
The College was founded with the help of the French Government, because at that time, Freiburg belonged to the French Zone. It was supported also by the international organization UNRRA, as well as by the Lithuanian organization BALF, founded in the USA.
After establishment of the school, refugees of all German camps were invited
to study or to teach there. The most students and all the teachers, who replied, were from Lithuania. It was, because the college was called the Lithuanian Art College, although in 1946-49, its official names were "École des Arts et Métiers de Fribourg puor Etudiants Etrangers" (in French) and "Ausländische Schule für schöne und angewandte Künste in Freiburg" (in German).
At first, the Lithuanian Art College was in several locations of the destroyed Freiburg. It's already mentioned, that the first studio - ceramic studio was founded in Kandern, where actually the study started on June 27, 1946. There studied the students of the other subjects (sculpture, drawing etc.) too. Half a year later, there were discovered suitable rooms in Freiburg. For a very short time, there were established painting, graphic arts and drawing studios in the Lorettostraße, as well a textile studio in the street Bergleweg. A year later, all five studios were located in the buildings of the former sanatorium 'Rebhaus' (in the street 1 Wonnhaldestrasse at that time). It's happened in Summer 1947, when the hotel building of the former sanatorium was renovated. There were established a big hall, as well as all studios and chairs of all art subjects and foreign languages. A part of the rooms were used as a students residence. Evidently, it was the main building of the Art College, because it was usually called 'Rebhaus itself'.*
When I (strolling around Wonnhalde Gardens) saw this building on the hill, I thought: 'There
could be the Lithuanian Art College!' It was true, but to be precise, a few other buildings of the former sanatorium belonged to the Art College too. There, the students and professors needed
to do all themselves - to furnish the rooms, to build ceramic kilns, to construct presses etc. In the time of instability and destruction, there existed a small spirit oasis in Freiburg... The Lithuanian oasis, inspired by the Lithuanian friend R. Schmittlein and realized by V. K. Jonynas, who brought together Lithuanian professors and students 'without homes'.
*Dalia Ramonienė. Dailės ir amatų mokykla Freiburge / École des Arts et Métiers (1946-1949).
http://old.ldm.lt/RRM/Ramoniene.htm
LITAUISCHE KUNSTHOCHSCHULE
(École des Arts et Métiers)
wurde am 11. Februar 1946 von V. K. Jonynas (1907-1997) gegründet (sowie geleitet) und funktionierte bis 1950. Die Hochschule entstand mit Hilfe der französischen Regierung, denn damals gehörte Freiburg zur französischen Zone. Die finanzielle Hilfe leisteten auch UNRRA, eine internationale Organisation, sowie BALF, eine litauische Organisation, gegründet in den USA.
Nach der Gründung der Kunstschule wurden Flüchtlinge aus allen Lagern eingeladen,
hier zu studieren oder zu unterrichten. Die meisten Studenten und alle Dozenten, die sich gemeldet hatten, waren aus Litauen. Deshalb nannte man es litauische Kunsthochschule, obwohl offizielle Benennungen 1946-50 folgend waren: "École des Arts et Métiers de Fribourg puor Etudiants Etrangers" (auf Französisch) oder "Ausländische Schule für schöne und angewandte Künste in Freiburg" (auf Deutsch).
Im zerstörten Freiburg funktionierte die Kunstschule am Anfang an unterschiedlichen Stellen.
Wie erwähnt, zuerst wurde ein Keramikstudio in Kandern eröffnet, wo man eigentlich mit dem Studium am 27. Juni 1946 angefangen hat. Fast ein halbes Jahr studierten hier auch Studenten der anderen Studienrichtungen (Skulptur, Zeichnen etc.). Später entdeckte man passende Räume in Freiburg, wo Malerei-, Grafik- und Zeichnenstudien in der Lorettostraße sowie ein Textilstudio
im kleinen Gebäude auf dem Bergleweg eingerichtet wurden.
Nach einem Jahr funktionieren alle Studien schon unter einem Dach und zwar in den Gebäuden
des ehemaligen Sanatoriums "Rebhaus" (damals - in der Wonnhaldestrasse 1). Es ist im Sommer 1947 passiert, nachdem das Hotelgebäude des ehemaligen Sanatoriums renoviert worden war. Hier wurden alle Studien sowie Lehrstühle für alle Fachrichtungen und Fremdsprachen sowie ein großes Auditorium für allgemeine Vorlesungen eingerichtet. Ein kleiner Teil der Räume diente als ein Studentenwohnheim. Das war offensichtlich das Hauptgebäude der Kunsthochschule, denn es wurde oft "das Rebhaus selbst" genannt.*
Als ich dieses Gebäude hoch auf dem Hügel beim Bummel durch die Kleingartenanlage
Wonnhalde bemerkte, fiel mir ein, dass eben da die litauische Kunstschule sein konnte. Es war eben so! Zur Hochschule gehörten zwar auch einige andere Gebäude des ehemaligen Sanatoriums, wo man selbst die Räume einrichten sowie sich um das Inventar kümmern musste (Keramiköfen bauen, Pressen konstruieren etc.). So entstand eine kleine Geistesoase in Freiburg in der Ruinenzeit. Und zwar, die litauische Oase, inspiriert vom litauischen Freund R. Schmittlein und realisiert von V. K. Jonynas, der hier litauische Dozenten und Studenten ohne Heimat zusammengebracht hat.
*Dalia Ramonienė. Dailės ir amatų mokykla Freiburge / École des Arts et Métiers (1946-1949).
http://old.ldm.lt/RRM/Ramoniene.htm
TAIKOMOSIOS DAILĖS INSTITUTAS
(École des Arts et Métiers)
buvo įkurtas 1946 vasario 11 d. ir veikė iki 1950 metų. Tuomet Freiburgas priklausė
prancūzų zonai, ir su prancūzų pagalba V. K. Jonynas (1907-1997) įkūrė ir vadovavo šiai meno mokyklai. Finansavo ir tarptautinė organizacija UNRRA, be to, daiktais bei pinigais sušelpė JAV lietuvių BALF'as, vadovaujamas kunigo daktaro J. Končiaus. Įsteigus mokyklą po visas pabėgėlių zonas išplatinami kvietimai studijuoti ir dėstytojauti. Į kvietimą dėstyti atsiliepė vien lietuviai. Norą mokytis pareiškė aštuonių tautybių jaunuoliai, bet didžioji dauguma studentų (80 proc.) buvo lietuviai. Todėl ši meno mokykla ir buvo praminta lietuviškuoju Dailės institutu, nors 1946-50 m. oficialiai ji buvo vadinama "École des Arts et Métiers de Fribourg puor Etudiants Etrangers" (prancūziškai) arba "Ausländische Schule für schöne und angewandte Künste in Freiburg" (vokiškai).
Sugriautame Freiburge iš pradžių mokykla buvo įsikūrusi per kelias vietas. Kaip minėta,
Kandern'e pirmiausia įkurdinami būsimieji keramikai ir čia 1946 m. birželio 27 d. praktiškai prasidėjo pirmieji mokslo metai. Beveik pusmetį šiame miestelyje dirbo ir skulptoriai bei kiti būsimų studijų lankytojai, iš viso 46 studentai. Kiek vėliau rasta tinkamų patalpų ir pačiame Freiburge. Bergleweg gatvėje nedideliame pastate laikinai glaudėsi audinių studija, o Loretto gatvėje - tapybos, grafikos ir piešimo studijos. Po vienu stogu, t. y. buvusios sanatorijos "Rebhaus" pastatuose (tada - adresu Wonnhaldestrasse 1), institutas su visais skyriais įsikūrė po metų. Tai įvyko 1947 m. vasarą, baigus kapitalinį apleisto viešbučio remontą. Čia buvo įrengtos specialybių studijos, didelė auditorija, skirta bendroms paskaitoms. Mažesnėse patalpose įsikūrė kalbų ir kitų dalykų katedros, keletas kambarių užleista studentų bendrabučiui. Tai, matyt, buvo pagrindinis Dailės instituto korpusas, apie kurį buvo sakoma "pats Rebhausas"*
Kai eidama per Wonnhalde's sodus pamačiau šį pastatą, stūksantį ant kalvos, pagalvojau,
kad būtent čia galėjo būti lietuviškasis Dailės institutas. Nuojauta neapgavo! Tiesa, institutui priklausė ir kai kurie kiti buvusios sanatorijos pastatai, kuriuos reikėjo pritaikyti studijų reikmėms. Patiems teko ir tvarkyti patalpas, ir gaminti inventorių. Keramikai pasistatė krosnis, susikonstravo stakles ir presus. Panašiai vertėsi ir audimo skyrius. Taip Freiburge, laikinumo ir griuvėsių apsuptyje, buvo kuriama maža dvasingumo oazė su lietuviška aura. Oazė, inspiruota Lietuvos bičiulio R. Šmitleno ir realizuota V. K. Jonyno, subūrusio čia dėstytojus ir studentus iš prarastos Lietuvos.
*Dalia Ramonienė. Dailės ir amatų mokykla Freiburge / École des Arts et Métiers (1946-1949).
http://old.ldm.lt/RRM/Ramoniene.htm
10
LITHUANIAN ART COLLEGE IN FREIBURG
LITAUSCHE KUNSTHOCHSCHULE IN FREIBURG
LIETUVIŠKASIS DAILĖS INSTITUTAS FREIBURGE
THE STUDY
started in July, 1946. At the Art College, you could study painting, sculpture, graphic arts,
ceramics and drawing, as well as general subjects (art theory, foreign languages etc.) 4 years.
In 1947, when the Art College was finally located in the buildings of the former sanatorium 'Rebhaus', the study conditions became very well. Board, lodging and teaching materials were free. In Freiburg, that belonged to the French zone, the professors could rent their flats in the city too, while it was no possible in the American zone. In 'Rebhaus itself' (in the renovated hotel building of the former sanatorium), there were established private studios, where the professors of the Art College could create.*
There taught 19 professors at the Art College of Freiburg. Most of them came from the Art Institute of Kaunas (Lithuania). It was, because the structure of the Kaunas Institute and the Freiburg Art College , as well as their educational purposes were similar. So, you can say that the Freiburg Art College continued the study activities of the Art Institute of Kaunas, closed by the Nazi regime in 1943. That year, actually all the colleges and universities were closed in Lithuania. In 1946, at the Freiburg Art College studied 127 students - as much as at the Art Institute of Kaunas. In the first year, it was still believed that the Lithuanian people could return home after the war. At Freiburg Art College, there were prepared professionals, who could reconstruct culture in the destroyed Lithuania. So, Freiburg became the center of the Lithuanian art and culture.
*Dalia Ramonienė. Dailės ir amatų mokykla Freiburge / École des Arts et Métiers (1946-1949).
http://old.ldm.lt/RRM/Ramoniene.htm
Man hat MIT DEM STUDIUM
im Juli 1946 angefangen. Die Studiendauer war 4 Jahre. Es gab 5 Studienrichtungen
(Malerei, Skulptur, Grafik, Kermik und Zeichnen) sowie allgeimeine Fächer, und zwar Kunsttheorie, plastische Anatomie sowie Fremdsprachen. Nachdem im Jahre 1947 die Kunsthochschule in den Gebäuden des ehemaligen Sanatoriums "Rebhaus" untergebracht war, wurden Studienbedingungen ziemlich gut. Die Unterkunft, Ernährung sowie Lehrmaterialien waren kostenlos. Die Dozenten konnten ihre Wohnungen auch in der Stadt mieten, was in der französischen Zone erlaubt, während in der amerikanischen Zone verboten war. Die Kunstprofessoren hatten gute Bedingungen zum Schaffen. Im Rebhaus selbst, also im renovierten Hotel des Sanatoriums, wurden auch private Studien für Kunstprofessoren eingerichtet.*
An der Kunsthochschule Freiburg waren 19 Professoren tätig. Die meisten kamen aus Kaunas (Litauen), wo sie am Kunstinstitut unterrichtet hatten, dessen Struktur nach Freiburg versetzt worden war. Auch die Lehrziele waren ähnlich. So kann man behaupten, dass die Freiburger Kunsthochschule eine Art Fortsetzung des Kunstinsituts von Kaunas war, das das Naziregime 1943 geschlossen hat - so wie die anderen Hochschulen Litauens. Im Jahre 1948 studierten hier 127 Studenten - soviel zählte auch das Kunstinstitut von Kaunas.
In den ersten Studienjahren glaubte man immer noch nach dem Krieg nach Hause
zurückkehren zu können. In Freiburg bereitete man also Fachleute zum Wiederaufbau der vernichteten litauischen Kultur. Diese Stadt wurde zum Zentrum der litauischen Kunst und Kultur.
*Dalia Ramonienė. Dailės ir amatų mokykla Freiburge / École des Arts et Métiers (1946-1949).
http://old.ldm.lt/RRM/Ramoniene.htm
STUDIJOS,
kaip minėta, prasidėjo 1946 birželį. Numatyta trukmė buvo ketveri metai.
Institute buvo vykdomos tapybos, skulptūros, grafikos, keramikos ir piešimo studijos
bei dėstomi bendrieji kursai - meno teorija, plastinė anatomija, užsienio kalbos.
1947 vasarą įsikūrus "Rebhauso" pastatuose, ir dėstytojų, ir studentų darbo ir gyvenimo sąlygos buvo palyginti geros. Mokslo priemonės ir medžiagos, nors ir sunkiai gaunamos, studentams buvo nemokamos. Dėstytojai ir studentai nemokamai buvo aprūpinami ir maistu bei būstu. Dėstytojams nereikėjo gyventi stovykloje, nes kitaip nei amerikiečių ar anglų zonose, prancūzų karinė valdžia dirbantiems išeiviams, ypač tiems, kurie turėdavo šeimas, nedraudė nuomotis butų mieste. Mokykloje pasistengta sudaryti palankias darbo sąlygas ir profesūros kūrybiniam darbui.
Pačiame "Rebhause" individualias kūrybines studijas turėjo V. K. Jonynas, Antanas ir Anastazija Tamošaičiai, Telesforas Valius, Adolfas Valeška, Viktoras Vizgirda, Aleksandras ir Eleonora Marčiulioniai, vėliau šia privilegija naudojosi Teisutis Zikaras ir Juozas Bakis.*
Institute dėstė 19 dėstytojų, ir dauguma buvo iš Kauno meno mokyklos ir Kauno Taikomojo
dailės instituto, kurio struktūra ir mokymo tikslai ir buvo perkelti į Freiburgą. Tad Freiburgo taikomosios dailės institutas buvo lyg tąsa Kauno instituto, kurį - kaip ir kitas Lietuvos aukštąsias mokyklas - vokiečiai uždarė 1943 metais. Po dviejų metų nuo įkūrimo (1946.2.11) Freiburgo institute mokėsi 127 studentai - tiek pat, kiek Kauno taikomosios dailės institute.
Pirmaisiais metais po karo buvo tikima, kad išblaškyti lietuviai grįš namo,
o Freiburgo instituto auklėtiniai bus pirmieji kvalifikuoti specialistai sugriautai Lietuvos kultūrai atstatyti. Taigi, Freiburgas pasidarė tikru lietuviško meno bei kultūros centru.
*Dalia Ramonienė. Dailės ir amatų mokykla Freiburge / École des Arts et Métiers (1946-1949).
http://old.ldm.lt/RRM/Ramoniene.htm
11
THE ART COLLEGE & FREIBURG UNIVERSITY
DIE KUNSTSCHULE & DIE UNI FREIBURG
MENO INSTITUTAS & FREIBURGO UNIVERSITETAS
THE DISCUSSION
BETWEEN LITHUANIAN COLLEGE AND GERMAN UNIVERSITY
The Lithuanian Art College exists with success. The art professors V. K. Jonynas and A. Rannitas
are invited to discuss about the modern art at the University of Freiburg. The auditorium is full of people, who are against modern art and think that there are products of mentally ill persons. In the Great Hall, there are exhibited pictures, created by mentally ill persons, as well as one picture of Picasso, that V. K. Jonynas and A. Rannitas need to discover. The people look at them with hostility, but it doesn't matter for professors, who show the picture of Picasso and explain its structure. Modern works of art have their rules too, that helps to make difference between them and the pictures of the mentally ill persons. The audience applauds. The modern art, that plays an important role in the Lithuanian Art College, it is defended!*
*Tomas Sakalauskas. Kelionė ('The Travel'). Vilnius, 1991, P. 104.
DIE DISKUSSION
ZWISCHEN LITAUISCHER KUNSTSCHULE UND DEUTSCHER UNI
Die litauische Kunstschule existiert mit Erfolg. Die Kunstprofessoren V. K. Jonynas und A. Rannitas sind zur Diskussion über die moderne Kunst an der Uni Freiburg eingeladen. Die Aula ist voll von Menschen, die gegen moderne Kunst sind und die meinen, dass es Produkte der Menschen mit gestörter Psyche sind. In der Aula sind die Bilder, geschaffen von psychischen Kranken sowie ein Bild von Picasso ausgestellt, das V. K. Jonynas und A. Rannitas entdecken müssen. Das feindlich gestellte Publikum wartet ungeduldig. Professoren zeigen das Bild von Picasso und erklären seine Struktur. Auch moderne Kunstwerke haben ihre Gesetze, wodurch sie sich von den Bildern der geistig gestörten Menschen unterscheiden. Das Publikum klatscht Beifall.
Die moderne Kunst, die eine wichtige Rolle im litauischen Kunstinstitut spielt, ist verteidigt!*
*Tomas Sakalauskas. Kelionė ("Die Reise"). Vilnius, 1991, S. 104.
AKISTATA:
LIETUVIŠKAS INSTITUTAS IR VOKIŠKAS UNIVERSITETAS
Taigi, lietuviškas Taikomoios Dailės institutas Freiburge sėkmingai egzistuoja. Į jį kreipiasi Freiburgo universitetas, kviesdamas dalyvauti dispute moderniojo meno klausimais. Sausakimša Universiteto aula nusistačiusi prieš šiuolaikinį meną, ji mano, kad tai - sutrikusios psichikos produktas. Du Freiburgo Dailės instituto profesoriai - V. K. Jonynas ir A. Rannitas - ateina jo apginti. Salė nekantraudama laukia. Visų akivaizdoje išdėlioti psichiškai nesveiko ligonio nutapytų darbų reprodukcijos bei vienas P. Pikaso kūrinys ir profesoriai turi pasakyti - kuris?! Vis darbai išoriškai labai panašūs. Ar kuo nors išsiskiria pasaulio garsenybė iš bepročio svaičiojimų? Susirinkusieji nusiteikę priešiškai. Profesoriai ilgai stebi ir pagaliau parodo Pikaso paveikslą, nes jame yra struktūra. Visi kiti - "palaidi barsčiai", nors išoriškai turi panašumo. Auditorija ploja.
Profesoriai apgynė naująjį meną, kurio idėjos vaidina svarbų vaidmenį Freiburgo Taikomosios Dailės institute.*
*Tomas Sakalauskas. Kelionė. Vilnius, 1991, p. 104.
12
LITHUANIAN ART COLLEGE: STUDENTS
LITAUISCHE KUNSTCHOCHSCHULE: STUDIERENDE
LIETUVIŠKASIS DAILĖS INSTITUTAS: STUDENTIJA
THE STUDENT EXHIBITIONS IN THE GLASS HALL (GLASHALLE)
At the Freiburg Art College, there studied 45 students in 1946 (in the first study year),
then 127 - in 1948 and 135 - in 1949. There studied students of 10 nationalities, but the most of them (about 80 percent) were from Lithuania. The destination of the Art College were modern art studies, and the most important thing was an art plastic and not copying of the reality.
The exhibitions of students took place in the hall of the College (Glashalle). The Glass Hall (Glashalle), surrounded by an exotic garden, was erected in 1902 as the restaurant of the Sanatorium 'Rebhaus'. Its iron construction was built in the style of the sensational pavilions of the world exhibitions. When the Art Colleg was closed, the Glass Hall was pulled down in a state of neglect in 1951. On its place, there was built the new building of the Forest Research Institute.
In 1948, there were organized the first exhibitions of the students of the College. At its opening, you could see the Governor of Freiburg, the Director of Education Department of the French Zone, as well as Director of the UNRRA of the American Zone.
Later, many students of the Freiburg Art College - A. Elskus, E. Gaputytė, J. Bakis, E. Urbaitytė, A. Mončys, A. Kurauskas, R. Viesulas, V. Ignas etc. - became famous in the world.
In spite of those modern artists, as well as the modern studies in the College, the most students preferred Lithuanian art traditions. It was right, because they hoped to return to Lithuania. On the other hand, the College became a closed institution because of such strategy. But a part of the professors wanted to establish the Lithuanian art internationally.
DIE STUDENTENAUSSTELLUNGEN IN DER GLASHALLE
An der Freiburger Kunsthochschule studierten im ersten Studienjahr (1946) 45 Studenten. Nach zwei Jahren (1948) zählte man hier schon 127 Studierende (soviel wie am Kunstinstitut von Kaunas, Litauen) und im Jahre 1949 - 135. Es waren Studenten zehn Nationalitäten, aber die meisten (etwa 80 Prozent) - litauischer Herkunft. Die Kunsthochschule hat die moderne Kunststudien als Ziel gewählt. Am wichtigsten war es nicht die Kopierung der Realität, sondern die Kunstplastik.
Die Ausstellungen der Studenten fanden in der Glashalle statt, die im Jahre 1902 als Restaurant des Sanatoriums "Rebhaus" gebaut worden war. Ihre Eisenkonstruktion war im Stil der aufsehenerregenden Pavillons der damaligen Weltausstellungen errichtet. Die Glashalle war vom exotischen Garten umgeben. Als die Kunsthochschule geschlossen worden war, wurde die verwahrloste Glashalle 1951 abgebrochen. Auf ihrem Terrain steht nun das neue Gebäude der Baden-Württembergischen Forstlichen Versuchs- und Forschungsanstalt.
Die erste Studentenausstellung wurde am Ende des zweiten Studienjahres organisiert (18.-24.7.1948). An deren Eröffnung nahmen Gouverneur von Freiburg, Bildungsdirektor der französischen Zone, Leiter von UNRRA der amerikanischen Zone sowie andere einflussreichen Persönlichkeiten teil.
Viele Studenten der Freiburger Kunsthochschule - A. Elskus, E. Gaputytė, J. Bakis, E. Urbaitytė,
A. Mončys, A. Kurauskas, R. Viesulas, V. Ignas etc. - wurden später in der ganzen Welt bekannt. Trotz dieser modernen Künstler sowie der modernen Studienrichtung, bevorzugten aber die meisten Studierenden litauische Kunsttraditionen, um als litauische Gemeinschaft erhalten zu bleiben. Einerseits war es richtig, denn man hoffte doch nach Litauen zurückzukehren. Andererseits wurde die Kunsthochschule wegen solcher Abgrenzungsstrategie zu einer in sich geschlossenen Institution. Doch ein Teil der Professoren wollte die litauische Kunst auch international bekannt machen.
STUDENTŲ PARODOS HALĖJE ("GLASHALLE")
Freiburgo Taikomosios dailės institute pirmaisiais metais (1946) mokėsi 45 studentai,
po poros metų (1948) - 127 (tiek pat, kiek Kauno taikomosios dailės institute), o 1949 m. - jau 135. Mokėsi 10 tautybių studentai, bet dauguma - apie 80 proc. - buvo lietuviai. Institutas buvo pasirinkęs naują ir modernią mokymosi kryptį, kur svarbiausia - ne realybės kopija (nors ir idealiai atlikta), bet pati plastika, ir tik ji turėjo meninę vertę.
Taikomojo dailės instituto Halėje (Glashalle) buvo organizuojamos studentų parodos.
1902 m. statytoje Halėje veikė restoranas, ją supo egzotiškas sodas, o jos stiklo ir metalo konstrukcija buvo nusižiūrėta nuo tuomet sensacingų pasaulinių mugių paviljonų. Uždarius institutą, Halė buvo apleista, 1951 nugriauta ir jos vietoje pastatytas naujas Miškų tyrimo stoties pastatas.
Pirmoji studentų darbų paroda Halėje surengta po pirmųjų dviejų studijų metų.
Ji vyko vos savaitę (1948 liepos 18-24), bet buvo aprašyta ne tik vietinėje, bet ir JAV lietuvių spaudoje. Į parodos atidarymą atvyko daug aukštų svečių: iš Freiburgo - gubernatorius Pene, iš Frankfurto - amerikiečių zonos UNRRA viršininkas DP reikalams, iš Baden-Badeno - prancūzų zonos visuomeninio švietimo direktorius R. Schmittlein.
Eilė Freiburgo Taikomosios dailės instituto studentų vėliau išgarsėjo visame pasaulyje. Tai - vitražistas A. Elskus, instaliacijų kūrėja E. Gaputytė, skulptoriai J. Bakis, E. Urbaitytė, A. Mončys, grafikai A.Kurauskas, R. Viesulas, tapytojas V. Ignas ir kt. Keturiems jų 1949 m. R. Schmittlein buvo išrūpinęs stipendijas metams pasitobulinti Paryžiaus aukštojoje dailės mokykloje - R. Viesului, E. Urbaitytei, V. Ignui ir A. Elskui (jam atsisakius, išvyko Freiburgo universiteto studentas V. Švirmickas).
Nepaisant moderios studijų krypties ir vėliau išgarsėjusių modernių menininkų, dauguma studentų laikėsi lietuviškų meno tradicijų. Ne tiek siekė įsiterpti į Vakarų Europos kultūrą, kiek norėjo išsiskirti etniškai, reprezentuoti savas iš gimto krašto atsivežtas tautines ir menines vertybes. Iš kitos pusės, juk tikėtasi grįžti į Lietuvą. Daugumos studentų troškimas išlikti tauta ir bendruomene nejučia tapo atsiribojimo strategija. Dėl to institutas liko gana uždaras, tuo tarpu dalis jo profesūros visgi dairėsi platesnių vandenų lietuviškam menui.
13
LITHUANIAN ART COLLEGE: PROFESSORS
LITAUISCHE KUNSTHOCHSCHULE: PROFESSOREN
LIETUVIŠKASIS DAILĖS INSTITUTAS: DĖSTYTOJAI
ART PROFESSORS
The Lithuanian Art College (École des Arts et Métiers) was established on February 11, 1946.
After that, refugees of all German camps were invited to teach there. All the teachers, who replied, were from Lithuania. It was, because at that time the situation was unstable, and the Reichmarks they received as pay were worthless. It was better later, when a part of salary was paid in French Francs.
At Freiburg Art College, there taught 14 art professors and 5 professors of general subjects (foreign languages, anatomy).* As mentioned above, most of them came from Art College as well as from Art School of Kaunas (Lithuania). So, they could present Lithuanian art in Germany too, and they did it. At the Lithuanian Art College, the study started in July 1946, and already in November/December 1946, there was opened the exhibition of the art professors A. Galdikas and
V. K. Jonynas in Augustiner Museum of Freiburg. It was a surprise to German press to find such high European level of Lithuanian art. ** Later(in 1947-1949), Lithuanian exhibitions were opened in Oldenburg, Konstanz, Kitzingen am Main, Tübingen and Baden-Baden too.
The men of action were college professors V. K. Jonynas and A. Galdikas,
who have been invited to organise their exhibitions in Paris (in 1948-49) too, as well as V. Kasiulis and A. Rannitas. A. Rannitas taught not only art theory, but also wrote articles about Lithuanian art for German newspapers, as well as for the Art Magazine 'Kunstwerk' ('Artwork'), one of the best in Germany at that time. He held lectures about A. Galdikas and V. K. Jonynas during their exhibition in Augustiner Museum. A. Rannitas presented the famous Lithuanian painter M. K. Čiurlionis (1875-1911) to the European artworld. His work contributed to the success of the Lithuanian art in Germany very much.
So, the professors of Freiburg Art College were well situated for creating too. In Freiburg,
A. Galdikas (1893-1969) obtained the peak of his creative powers, but then he went to Paris (in 1947) and later to New York. There, V. Kasiulis (1918-1995) discovered a new art form and became famous for it later in Paris, where he has lived in 1948-95. Freiburg was especially important in life of V. K. Jonynas, director of Freiburg Art College.
*Tomas Sakalauskas. Kelionė. Vilnius, 1991, p. 99.
**Giessler R. Litauische Kunst // Badische Zeitung, 22. November 1946.
KUNSTPROFESSOREN
Nach der Gründung der Kunsthochschule am 11. Februar 1946 wurden Professoren von allen Flüchtlingszone eingeladen, nach Freiburg zu kommen. Aber nur Vertreter litauischer Herkunft meldeten sich, denn die Situation war unstabil sowie die Bezahlung war zuerst nur in wertlosen Reichsmarkt. Erst später wurde besser, als man begann, teilweise auch in Franc zu bezahlten.
An der Kunsthochschule Freiburg waren 14 Kunstprofessoren und 5 Professoren für Allgemeine Sachen (Anatomie, Sprachen) tätig.* Wie erwähnt, die meisten kamen aus Kaunas (Litauen), wo sie am Kunstinstitut oder an der Kunstschule unterrichtet hatten. In Freiburg beschäftigen sie sich auch mit der Vorstellung der litauischen Kunst für das deutsche Publikum.
In der Kunsthochschule wurde im Juli 1946 mit dem Studium angefangen, und schon
im November-Dezember 946 veranstalteten litauische Kunstprofessoren A. Galdikas und
V. K. Jonynas ihre Ausstellung im Augustiner Museum von Freiburg. Die deutsche Presse war vom europäischen Niveau der litauischen Kunst richtig überrascht.**
1947-49 wurden noch 5 litauische Kunstausstellungen organisiert (in Oldenburg, Konstanz, Kitzingen am Main, Tübingen, Baden-Baden). Besonders aktiv waren V. K. Jonynas und A. Galdikas, die eingeladen wurden, ihre Ausstellungen auch in Paris (1948-49) zu veranstalten, sowie -
V. Kasiulis und A. Rannitas, der Kunsttheorie unterrichtet hat. Er schrieb auch Artikel über litauische Kunst für deutsche Zeitungen sowie für die Kunstzeitschrift "Kunstwerk", eine der 3 besten im damaligen Deutschland. Er hielt Vorlesungen auf Deutsch über A. Galdikas und
V. K. Jonynas zu ihrer Ausstellung im Augustiner Museum. Er stellte das Schaffen des berühmten litauischen Malers M. K. Čiurlionis (1875-1911) für die europäische Kunstwelt vor. A. Rannitas hat richtig viel zum Erfolg der litauischen Kunst in Deutschland beigetragen.
Die Kunsthochschule Freiburg diente nicht nur als finanzielle Unterstützung
für litauische Künstler, sondern man fand hier auch günstige Umgebung zum Schaffen. In Freiburg erlangte A. Galdikas (1893-1969) seine schöpferische Reife, der aber 1947 nach Paris und dann 1952 nach New York ging. Eine neue Kunstform entdeckte hier V. Kasiulis (1918-1995), der 1948 nach Paris zog, wo er berühmt wurde. Doch die entscheidende Rolle spielte Freiburg im Leben von V. K. Jonynas, als Leiter der Kunsthochschule sowie als Künstler.
*Tomas Sakalauskas. Kelionė. Vilnius, 1991, S. 99.
**Giessler R. Litauische Kunst // Badische Zeitung, 22. November 1946.
DĖSTYTOJAI MENININKAI
1946 m. vasario 11 d. įsteigus Freiburgo Dailės institutą, po visas pabėgėlių zonas
buvo išplatinti kvietimai dėstytojauti. Atsiliepė vien lietuviai, nes padėtis buvo nestabili, o apmokėjimas - bevertėmis vokiškomis reichsmarkėmis. Tiesa, vėliau situacija pagerėjo, nes dalį atlyginimo imta mokėti ir prancūziškais frankais. Taigi, institute dėstė 19 dėstytojų: tapybos studijoje - V. Vizgirda, A. Galdikas, A. Valeška; skulptūros - A. Marčiulionis; grafikos - T. Valius; tekstilės - A. Tamošaitienė ir A. Tamošaitis; keramikos - E. Marčiulionienė, A. Muraitis; piešimo klasėje - V. K. Jonynas, V. Kasiulis, T. Zikaras, V. Kmitas; bendrajame kurse - A. Rannitas (meno teorija), Iz. Kaunas (plastinė anatomija), A. Čipkus (Nyka - Niliūnas), J. Aleksandravičienė (prancūzų kalba), M. Galdikienė, H. Nagys (vokiečių k.).*
Kaip minėta, daugiausia dėstytojų buvo iš Kauno meno mokyklos bei Taikomojo dailės instituto, kurie prisidėjo ir prie lietuviško meno sklaidos Vokietijoje. Studijos Freiburge prasidėjo 1946 liepą, o jau lapkritį - gruodį Freiburgo Augustinų muziejuje atidaroma V. K. Jonyno ir A. Galdiko paroda, kuri nustebino vokiečius. Vokiškoje spaudoje buvo pripažinta, kad tai - europinis lygis!**
1947-49 m. buvo surengtos dar 5 lietuviškos parodos Vokietijoje (Oldenburgas, Konstanz'a, Kitzingenas prie Maino, Tübingenas, Baden-Badenas). Ypač aktyvūs buvo V. K. Jonynas ir
A. Galdikas, kurie pakviečiami surengti savo parodas ir Paryžiuje (1948-49), o taip pat - V. Kasiulis bei A. Rannitas. Pastarasis ne tik dėstė menotyrą, bet ir rašė straipsnius į laikraščius bei į vieną iš trijų svarbiausių pokarinės Vokietijos meno žurnalų "Kunstwerk". Jis skaitė paskaitas vokiečių kalba apie V. K. Jonyną ir A. Galdiką, kurie išgarsėjo su savo paroda Augustinų muziejuje, bei ėmėsi propaguoti M. K. Čiurlionio, kai pirmojo abstrakcionisto, kūrybą. A. Rannitas tikrai nemažai prisidėjo prie lietuviškojo meno sėkmės Vokietijoje.
Taigi, Dailės institutas Lietuvos dailininkams suteikė ne tik pragyvenimą, bet ir kūrybinę aplinką. Freiburge subrendo A. Galdikas (1893-1969), kuris nuo 1947 apsigyvena Paryžiuje, vėliau nuo 1952 - Niujorke. Čia naują meno formą atrado V. Kasiulis (1918-1995), kuris išgarsėjo taip pat Paryžuje, kur ir praleido likusį savo gyvenimą. Bet ypač lemtingas Freiburgo periodas buvo V. K. Jonynui - ir kaip insituto vadovui, ir kaip menininkui.
*Tomas Sakalauskas. Kelionė. Vilnius, 1991, p. 99.
**Giessler R. Litauische Kunst // Badische Zeitung, 22. November 1946.
14
LITHUANIAN ART COLLEGE: V. K. JONYNAS
LITAUISCHE KUNSTHOCHSCHULE: V. K. JONYNAS
LIETUVIŠKASIS DAILĖS INSTITUTAS: V. K. JONYNAS
V. K. JONYNAS, AN ARTIST AND A DIRECTOR OF THE ART COLLEGE
The life of V. K. Jonynas (1907-1997) reflected the drama of fate, that Lithuanian people experienced in the 20th cent. The fortune didn't smile on him, but the Lithuanian artist continued his creative work in Western Europe, as well as in the USA, and became one of the most renowned Lithuanian artists of the 20th cent. He worked as a book illustrator, graphic, painter, sculptor, stained glass artist, stamps, posters and furniture designer.
After graduating art studies in Kaunas (Lithuania) and in Paris (France), he returned to home and was teacher at Kaunas Art School (1935-40) as well as director of Kaunas Art College (1940-41).
At the time, he illustrated 'Metai' of K. Donelaitis, as well as he was one of the organizers of the international exhibition in Paris, where Lithuanian art was presented. In 1938 he was awarded a Cross of Order of the French Legion of Honour.
In 1944, Jonynas retreated to Germany, where in 1946, he founded the Art College in Freiburg.
He was not only director of the College, but also he taught drawing in four languages (Lithuanian, German, French and Russian). He took an active part in many exhibitions too. At that time, V. K. Jonynas illustrated 'Die Leiden des Jungen Werthers' (started in 1943 in Kaunas, finished in 1947 in Freiburg) and 'Belagerung von Mainz' of J. W. Goethe, as well as 'Lokys' of P. Mérimée and 'Hamlet' of W. Shakespeare. He also designed over 50 stamps for the French Occupation zone in Germany. They were described as the most artistic stamps in Europe after WWII. *
When Freiburg Art College was closed, V. K. Jonynas moved to Mainz, where he taught at the Art and Building School. At that time, he was invited to the USA, to New York, where he taught at the Catan-Rose Institute of Fine Arts (1951–1957) and Fordham University (1957–1973). In the United States Jonynas continued to illustrate books and to create postal stamps. There, he started to work as sculptor, stained glass artist and furniture designer, and in 1955 he founded his art studio 'Jonynas and Shepherd Art studio, Inc.' When independence was declared in Lithunia, he returned from New York to his country again, where he dead in 1997.
Freiburg had a decisive influence on V. K. Jonynas not only because of his exhibitions, book illustrations or created postal stamps. There happened the essential change in his art works - they became abstract. Between troubled lines, you can discover the strange colour, that you can't describe. Does this colour mean longing for lost home?**
V. K. Jonynas would have gone in Lithuanian art history, if he had managed Freiburg Art College only. This College was graduatet by many famous artists, who later represented Lithuanian culture in the world. It was one person - V. K. Jonynas, who brought together 'artists without homes' and who was able to construct the tower of steadiness in the unsteady times.** He was very creative and active in cultural life in exile and became one of the most famous Lithuanian artists of the 20th century. So, you could say, that V. K. Jonynas himself looked like a tower... Like the tower of Freiburg Minster (the Cathedral of Freiburg), admired by him so much! His creative powers attracted not only visual artists, but also future famous poets and writers.
*Bekannte Briefmarkenkünstler. Von Sepp Schuller, Aachen. V. K. Jonynas. - Die Sammler - Lupe, 1954, Nr. 17, p. 278-281.
**Tomas Sakalauskas. Kelionė. Vilnius, 1991, p. 109-111, p. 120-125.
V. K. JONYNAS ALS KÜNSTLER UND LEITER DER KUNSTCHOCHSCHULE
Das Leben von V. K. Jonynas (1907-1997) ist ein Spiegelbild des Schicksalsdramas, das Litauen im 20. Jh. erlebt hat. Trotz aller Schicksalsschläge setzte der litauische Künstler sein schöpferische Tätigkeit sowohl in Westeuropa, als auch in den USA erfolgreich fort, und nahm einen Sonderplatz in der litauischen Kunstgeschichte ein. Er arbeitete als Buchillustrator, Grafiker, Maler, Bildhauer, Buntglaskünstler, Briefmarken-, Plakat- und Möbeldesigner.
Nachdem V. K. Jonynas Kunststudien in Kaunas und Paris (Frankreich) absolviert hatte,
kehrte er nach Kaunas (Litauen) zurück, wo er zuerst an einer Kunstschule (1935-40) unterrichtete und später eine Kunsthochschule (1940-41) leitete. In dieser Zeit illustrierte er "Metus" ("Die Jahreszeiten") von K. Donelaitis sowie war einer der Veranstalter der Weltausstellung in Paris, wo auch litauische Kunst vorgestellt wurde. Danach (1938) wurde er mit dem Nationalorden der Ehrenlegion Frankreichs ausgezeichnet.
V. K. Jonynas emigrierte 1944 nach Deutschland, wo er 1946 die litauische Kunsthochschule in Freiburg gründete. Er leitete diese Schule sowie unterrichtete hier Zeichnen, übrigens in vier Sprachen (Litauisch, Deutsch, Französisch und Russisch). Er nahm aktiv an verschiedenen Ausstellungen teil. In dieser Zeit illustrierte er "Die Leiden des Jungen Werthers" (angefangen 1943 in Kaunas, beendet 1947 in Freiburg) und "Belagerung von Mainz" von J. W. Goethe, sowie "Lokys" von P. Mérimée und "Hamlet" von W. Shakespeare. Für die französische Besatzungszone in Deutschland entwarf er damals auch die meisten Briefmarken-Ausgaben, die als die schönsten in Nachkriegseuropa anerkannt wurden.*
Nachdem die Kunsthochschule von Freiburg geschlossen worden war, ging V. K. Jonynas nach Mainz, wo er an der Kunst- und Bauschule unterrichtete. In dieser Zeit wurde er nach New York eingeladen, wo er Kunstfächer an der Kunsthochschule von Catan- Rose (1951-57) und dann an der Universität Fordham (1957-73) unterrichtete. Dabei setzte er seine schöpferische Tätigkeit als Grafiker, Bildhauer und Buntglaskünstler fort sowie gründete 1955 sein Studio ("Jonynas and Shepherd Art Studio, Inc."). Nach der Unabhängigkeitserklärung in Litauen kehrte der Künstler von New York in die Heimat zurück, wo er 1997 gestorben ist.
Die Freiburger Zeit war für V. K. Jonynas entscheidend nicht nur wegen seiner Ausstellungen sowie der illustrierten Bücher oder entworfenen Briefmarken. Eben hier erlebte er seine schöpferischen Wende - sein rationelles Schaffen wurde abstrakt. Den Einfluss darauf hatten moderne europäische Kunst sowie die unruhige Freiburger Umgebung, die seine stabile Gefühlswelt, erworben in Litauen, geändert hat. In seinen Werken entsteht - laut A. Rannitas - eine unruhige Linie sowie eine sonderbare Farbe, die nicht zu beschreiben ist. Vielleicht ist es die Farbe der Sehnsucht danach, was verloren gegangen ist?**
V. K. Jonynas wäre in die litauische Kunstgeschichte eingegangen, wenn er auch nichts geschaffen, sondern nur die litauische Kunsthochschule in Freiburg gegründet hätte. Hier hatten viele bekannte Persönlichkeiten studiert, die später litauische Kunst in der Welt repräsentierten. Und alles hat mit einem Menschen angefangen, der "Künstler ohne Heimat" zusammengebracht hat.
V. K. Jonynas verstand sozusagen einen Turm der Beständigkeit auf dem unbeständigen Boden zu bauen.** Eigentlich konnte man ihn selbt mit dem Turm des Freiburger Münsters vergleichen, für den er so begeistert war! Die Kunstschule wurde also von einer Persönlichkeit geleitet, die nun als einer der größten litauischen Künstler des 20. Jhs gilt. Eben seine Schöpferkraft zog wohl die anderen an, nicht nur Künstler, sondern auch die künftigen berühmten Dichter sowie Schriftsteller.
*Bekannte Briefmarkenkünstler. Von Sepp Schuller, Aachen. V. K. Jonynas. - Die Sammler - Lupe, 1954, Nr. 17, p. 278-281.
**Tomas Sakalauskas. Kelionė. Vilnius, 1991, p. 109-111, p.120-125.
V. K. JONYNAS KAIP MENININKAS IR INSTITUTO VADOVAS
V. K. Jonyno gyvenimas (1907-1997) atspindi tą drastišką epochą, į kurią pateko Lietuva 20 a. Jo nepalaužė jokie likimo vingiai, jis sugebėjo produktyviai kurti V. Europos ir JAV meno aplinkoje bei užimti išskirtinę vietą lietuvių dailės istorijoje. Dailininko kūrybos palikimas didžiulis: knygų grafika, estampai, piešiniai, vitražai, skulptūros, akvarelės ir aliejinė tapyba, pašto ženklai, plakatai, kiti taikomosios grafikos pavyzdžiai.
V. K. Jonynas buvo baigęs meno studijas Kaune ir Paryžiuje. Grįžęs į Lietuvą iliustravo K. Donelaičio "Metus". Buvo vienas iš organizatorių pristatant lietuvių dailę pasaulinėje parodoje Paryžiuje, po kurios buvo apdovanotas Prancūzijos Garbės legiono ordinu (1938 m.). 1935-40 dėstė Kauno meno mokykloje. 1940-41 vadovavo Kauno Taikomosios dailės institutui. 1944 pasitraukė į Vokietiją, kur 1946 m. įkūrė Freiburgo Taikomosios Dailės institutą. Buvo jo direktorius bei dėstė piešimą, beje, keturiomis kalbomis - prancūzų, vokiečių, rusų ir lietuvių. Tuo pat metu jis aktyviai kūrė ir dalyvavo parodose. Šiam laikotarpiui priklauso iliustracijos J. W. Goethe's "Jaunojo Verterio kančioms" (pradėtos 1943 m. Kaune, baigtos 1947 m. Freiburge) ir "Mainco apgulčiai", P. Mérimée's "Lokiui" bei W.Shakespeare'o "Hamletui". 1946-49 V. K. Jonynas sukūrė per 50 pašto ženklų, kurie buvo pripažinti kaip gražiausi pokario Europoje.*
Užsidarius Freiburgo Dailės institutui V. K. Jonynas 1950 m. persikelė į Maincą, kur dėstė Mainco meno ir statybos mokykloje. Gavęs pakvietimą atvykti į JAV, jis nuo 1951 m. įsikūrė Niujorke. Čia jis dėstė dailės disciplinas Katan Rouzo meno institute (1951-57) bei Fordhamo universitete (1957-73). Be pedagoginės veiklos V. K. Jonynas intensyviai kūrė (grafika, skulptūros, vitražai, etc.), 1955 jis įsteigė savo monumentaliosios dekoratyvinės dailės studiją Niujorke ("Jonynas and Shepherd Art studio, Inc.). Po nepriklausomybės paskelbimo dailininkas grįžo į Lietuvą, kur gyveno iki savo mirties 1997 metais.
Freiburgo etapas V. K. Jonynui buvo ir reikšmingas (iliustruotos knygos, sukurti pašto ženklai, surengtos parodos), ir lemtingas, nes čia jo kūryboje įvyko lūžis - kelionė į laisvą piešinį. Įtakos turėjo tiek prancūzų ir vokiečių modernusis menas, tiek į jo stabilų ir ramų jausmų pasaulį, atsivežtą iš Lietuvos, įsisukęs nekantrumas, kurį suformavo nerami Freiburgo aplinka. Anot
A. Rannito, Jonyno kūrinuose "atsiranda keista šviesa, nenusakoma spalva. Gal tai ilgesio spalva? Praradimų spalva?"** Racionalieji jo kūrybos aspektai transformavosi į spontaniškuosius, kūryba tapo abstrakti.
Prie Freiburgo Dailės instituto vairo stovėjo žmogus, kuris dabar vertinamas kaip vienas didžiųjų epochos menininkų ir kurio veikla yra tarsi jaudinanti giesmė lietuviškos tėvynės garbei. Net jei
V. K. Jonynas nebūtų intensyviai kūręs, o tik vadovavęs savo įkurtam institutui Freiburge, garbinga vieta lietuvių meno istorijoje būtų užtikrinta. Freiburgo kolektyvas davė gausybę vardų, kurie reprezentavo lietuviškąjį meną svetimųjų tarpe. O juk prasidėjo viskas nuo vieno žmogaus, suvedusio į krūvą "dailininkus be tėvynės". V. K. Jonynas surado galios iškelti pastovumo bokštą laikinojoje žemėje.** Tuometinėje aplinkoje ir jis pats buvo iškilęs tarsi tas Freiburgo katedros bokštas, kuriuo dailininkas, beje, labai žavėjosi. Tai, matyt, pritraukė ir kitus, ir ne tik menininkus, bet ir būsimus garsius poetus bei rašytojus.
*Bekannte Briefmarkenkünstler. Von Sepp Schuller, Aachen. V. K. Jonynas. - Die Sammler - Lupe, 1954, Nr. 17, p. 278-281.
**Tomas Sakalauskas. Kelionė. Vilnius, 1991, p. 109-111, p.120-125.
15
LITHUANIAN ART COLLEGE AS LITERARY OASIS
LITAUISCHE KUNSTHOCHSCHULE ALS LITERATENOASE
LIETUVIŠKASIS DAILĖS INSTITUTAS KAIP LITERATŲ OAZĖ
'READING IS DANGEROUS FOR STUPIDITY' -
the poster with this idea, discovered in the Old Town of Freiburg this spring, conveys perfect
the intellectual atmosphere of this city, that here is dominated since the Middle Ages, when the University was founded. At Freiburg University studied professors of the Lithuanian Art College
(A. Nyka-Niliūnas and H. Nagys), as well as some students, future poets and writers. Of course, they visited the University Library, although there was a Lithuanian Liibrary in the Art College too. A. Nyka-Niliūnas (1919-2015 ) read especially many books, and not only in Freiburg, but all his life. Before A. Nyka-Niliūnas went to Freiburg, where he taught French, he had published his first poetry book in Tübingen in 1946. In 1949, he emigrated to Baltimore (USA) and worked at the Library of Congress in Washington. At that time, A. Nyka-Niliūnas published still 4 books of his poetry and became one of the most famous poets of Lithuanian literature. The same you could say about H. Nagys (1920-1996), who taught German at Freiburg Art College. In 1945 - 1949, he studied at the University Innsbruck (Austria) taking break from studies often. In Innsbruck, he did his doctorate with doctoral thesis about the poetry of G. Trakl. In Freiburg, H. Nagys published his second poetry book (1947), illustrated by T. Valius, Professor of Art College. In 1949, H. Nagys emigrated to Canada, where he taught at various high schools and at the University of Montreal. In Canada, he published 5 books of his poetry. In the company of H. Nagys and A. Nyka-Niliūnas you could always see the third young writer J. Kaupas (1920-1964), who published his book 'Daktaras Kripštukas pragare' ('Doctor Krapštukas in the Hell') in Freiburg (1948) too. The intellectual friendship of those 'three musketeers' was known at the Lithuanian Art College very well, where studied also the other future famous poets and writers M. Katiliškis (1914-1980), Z. Nagytė (poet Liūnė Sutema, 1927-2013) etc. Their books appeared already in the United States, where they had emigrated. The Lithuanian artists and writers were really very creative and active, and it was, because the Lithuanian cultural life could continue to pulsate in Freiburg.
"LESEN GEFÄHRDET DIE DUMMHEIT" -
das Poster mit dieser Anschrift, entdeckt diesen Frühling in der Altstadt von Freiburg,
gibt perfekt die intellektuelle Atmosphäre dieser Stadt wieder, die hier seit der Gründung der Universität im Mittelalter herrscht. An der Uni Freiburg haben provisorisch sowohl Professoren der Kunsthochschule (A. Nyka-Niliūnas, H. Nagys), als auch einige Kunststudenten, künftige Dichter und Schriftsteller, studiert. Bestimmt haben sie auch die Unibibliothek besucht, obwohl es eine litauische Bibliothek auch in der Kunsthochschule gab. Besonders viel hat A. Nyka-Niliūnas (1919-2015) gelesen, und nicht nur in Freiburg, sondern sein Leben lang. Bevor er nach Freiburg ging, wo er Französisch unterrichtete, war sein erstes Poesiebuch (1946) in Tübingen herausgegeben worden. 1949 emigrierte A. Nyka-Niliūnas nach Baltimore (USA), wo er an der Kongressbibliothek in Washington tätig war. Dabei sind noch 4 Bücher seiner Poesie erschienen, womit er zu einem der berühmtesten Dichter der litauischen Literatur wurde. Dasselbe gilt auch für H. Nagys (1920-1996), der Deutsch an der Freiburger Kunsthochschule unterrichtete und der 1945 - 1949 mit Pausen an der Uni Innsbruck (Österreich) studierte, die er mit Doktortitel absolvierte. Seine Dissertation war über die Poesie von G. Trakl. H. Nagys hat in Freiburge sein zweites Poesiebuch (1947) herausgegeben, illustriert von T. Valius, Professor der Kunsthochschule. Im Jahre 1949 emigrierte H. Nagys nach Canada, wo er an verschiedenen Gymnasien sowie an der Universität von Montreal unterrichtet sowie noch 5 Bücher seiner Poesie herausgegeben hat. In der Gesellschaft von A. Nyka-Niliūnas und H. Nagys sah man immer noch einen Schriftsteller
J. Kaupas (1920-1964), der sein Buch "Daktaras Kripštukas pragare" ("Doktor Krapštukas in der Hölle") auch in Freiburg 1948 herausgegeben hat. Die intellektuelle Freundschaft dieser "drei Musketiere" (wie sie genannt wurden) war in der ganzen Kunsthochschule bekannt, wo auch die künftigen berühmten Dichter und Schriftsteller M. Katiliškis (1914-1980), Z. Nagytė (Dichterin Liūnė Sutema, 1927-2013) u. a. studiert hatten. Ihre Bücher erschienen später in den USA, wohin sie ausgewandert waren. Durch die Tätigkeit der Künstler und Literaten entstand in Freiburg die intensive schöpferische Atmosphäre, in der die litauische Kultur weiter leben konnte.
"SKAITYMAS KENKIA DURNUMUI" -
šis užrašas, aptiktas šį pavasarį Freiburgo senamiestyje, gerai perteikia tą intelektualinę atmosferą, kuria alsuoja šis miestas nuo vidurmažių, kai buvo įkurtas universitetas. Jo paskaitas lankė ir būsimi garsūs lietuvių poetai ir rašytojai, tiek Dailės instituto dėstytojai (A. Nyka-Niliūnas, H. Nagys), tiek studentai. Be abejo, jie lankėsi ir universiteto bibliotekoje, o ir lietuviškajame institute buvo lituanistinė biblioteka, atsivežta dailininkų Tamošaičių.
Ne tik Freiburge, bet visą savo gyvenimą ypač daug skaitė A. Nyka-Niliūnas (1919-2015), kuris 1946 m. Tübingene jau buvo išleidęs savo pirmąją knygą "Praradimo simfonijos" ir kuris Dailės institute dėstė prancūzų kalbą. 1949 m. emigravo į JAV ir, apsistojęs Baltimorėje, dirbo Kongreso bibliotekoje Vašingtone. JAV jis išleido dar 4 lietuviškos poezijos rinkinius išgarsėdamas kaip vienas lietuvių egzilo literatūros korifėjų. Tokias pat poetines aukštumas pasiekė ir H. Nagys (1920-1996), kuris Dailės institute dėstė vokiečių kalbą ir kuris Freiburge išleido savo antrąją knygą "Lapkričio naktys" (1947), kurią iliustravo T. Valius, vienas instituto dėstytojų. H. Nagys 1945-1949 su pertraukomis studijavo dar Insbruko universitete (Austrija), kur apsigynė daktaro disertaciją apie G.Traklio poeziją. 1949 m. H. Nagys išvyko per JAV į Kanadą, kur dėstė Monrealio universitete bei įvairiose gimnazijose ir kur pasirodė dar 5 jo poezijos rinkiniai. Šalia A. Nykos-Niliūno ir H. Nagio visada buvo dar vienas rašytojas - J. Kaupas (1920-1964), kuris Freiburge taip pat išleido savo knygą "Daktaras Kripštukas pragare" (1948).* Šių taip vadinamų "trijų muškietininkų" intelektualinė draugystė buvo garsi visame Dailės institute, kur studijavo taip pat M. Katiliškis (1914-1980), Z. Nagytė (poetė Liūnė Sutema, 1927-2013), kurių knygos pasirodė jau išvykus į JAV. Intensyvi menininkų kūryba bei poetų disputai buvo ta atmosfera, kurioje lietuvių kultūra gyvavo Freiburge.
*Daktaras Kripštukas pragare ir kitos ne mažiau įdomios pasakos, surašytos slaptose Kauno miesto kronikose /
Julius Kaupas ; iliustravo Adolfas Vaičaitis. Freiburgas : Povilo Abelkio lietuviškų knygų leidykla, 1948.
16
FREIBURG MOTIVES IN LITHUANIAN ART AND LITERATURE
FREIBURG IN DER LITAUISCHEN KUNST UND LITERATUR
FREIBURGO MOTYVAI LIETUVIŲ LITERATŪROJE IR MENE
THE IMAGES OF FREIBURG IN LITHUANIAN ART AND LITERATURE
A. Galdikas, invited to Freiburg, bought tempera paints for his watercolors in German shops and used water from the river flowing through the city. But it didn't inspire him to paint pictures of Freiburg.* The truth is, that you didn't see Freiburg or German motives in Lithuanian art of that time. On the one hand, the relationship with the German culture was complicated because of historical reasons. On the other hand, it was the time, associated with the bittersweet memory of missing home. It was the time of the homesickness, longing, nostalgia, and yearning for a home that you cannot return to. It was, because the most artists aimed at reproducing the past in the present, reconstructing mentally the lost home and painting Lithuanian images. 'Lithuanian people bears considerable similarities with mimosas. When they are afflicted with misfortune, they usually distance themselves from reality blocking it with art spirit' (V. K. Jonynas).*
The same you could say about Lithuanian literature, where you almost don't discover Freiburg
or German motives too. Even in the books of A. Nyka-Niliūnas, H. Nagys and J. Kaupas, published in Tübingen and Freiburg, the main theme is longing for lost home. The best representing of it you can feel in the last poem 'At Home' in the book of H. Nagys. It was inspired by poem 'Winterabend' ('Winter Night') of G. Trakl and created before Christmas (December 22, 1944) after the first months of emigration in Austria. In the poem, there's imagined this blissful moment and joy after returning to home in Lithuania. But 'Coming home' - this dream of H. Nagys - came true in 1990 only...** And only V. K. Jonynas was able to transform his longing for lost home into art painting images of Freiburg and its environs. In this way, he could overcome his complicated relationship with German culture too.
*Tomas Sakalauskas. Kelionė. Vilnius, 1991, p. 105, p. 123.
** http://nijolife.blogspot.com/2016/12/christmas-eve-kucios-heiligabend.html
FREIBURGER BILDER IN DER LITAUISCHEN KUNST UND LITERATUR
Als A. Galdikas nach Freiburg eingeladen wurde, kaufte er Temperafarben für seine Aquarellen in deutschen Geschäften, wobei das Wasser dafür aus dem Bach benutzt wurde, das über die Stadt fließt. Aber es inspirierte nicht, deutsche Bilder darzustellen.* In der Tat gibt es sehr wenig Freiburger oder deutsche Motive in der damaligen litauischen Kunst. Einerseits war das Verhältnis zur deutschen Kultur wegen historischer Gründe kompliziert. Andererseits fühlte man glühende Sehnsucht nach der verlorenen Heimat (Litauen). Und es wurden eben die litauischen Bilder dargestellt, die in Erinnerungen geblieben waren. Laut V. K. Jonynas, Litauer sind Mimosen ähnlich. Im Unglück grenzen sie sich innerlich ab und blockieren die Wirklichkeit durch den Kunstgeist, um ihre Kräfte zu sammeln.*
Dasselbe gilt für die litauische Literatur, in der man auch fast keine Freiburger oder deutsche Motive findet. Sogar in den Büchern von A. Nyka-Niliūnas, H. Nagys und J. Kaupas, herausgegeben in Tübingen und Freiburg, ist das Hauptthema die verlorene Heimat. Im Buch von H. Nagys heißt das letzte Gedicht "Zu Hause", das die brennende Heimatsehnsucht wohl am besten darstellt. Es ist von "Einem Winterabend" von G. Trakl inspiriert und am 22.12.1944, also kurz vor Weihnachten, geschrieben. Es waren nur noch die ersten Monate in der Emigration vergangen, aber im Gedicht träumt man schon von der Seligkeit und Ruhe, die man nach der Rückkehr nach Litauen genießen wird.** Man ahnte noch nicht, dass die Rückkehr erst 1990 wieder möglich ist...
Nur V. K. Jonynas gelang es, das komplizierte Verhältnis zur deutschen Kultur zu überwinden und die Sehnsucht nach Litauen in die Kunst zu transformieren. Er hat viele Bilder von Freiburger Umgebung gezeichnet.
*Tomas Sakalauskas. Kelionė. Vilnius, 1991, p. 105, p. 123.
** http://nijolife.blogspot.com/2016/12/christmas-eve-kucios-heiligabend.html
FREIBURGO VAIZDAI LIETUVIŲ KŪRYBOJE
Freiburge - kaip ir Kaune - didelis dėmesys buvo skiriamas lietuvių liaudies tradicijų
puoselėjimui. Tai buvo tarsi dvasinis ryšys su prarasta Tėvyne. Jos ilgesys buvo toks stiprus, kad tiek dailininkų, tiek rašytojų kūryboje vyravo prarastosios gimtinės vaizdai. Pasikeitusi tikrovė tarytum neegzistavo, nors kultūrinė atmosfera prancūzų valdomoje Vokietijoje buvo labai intensyvi: įvairūs koncertai, parodos (nuo senųjų meistrų iki impresionistų ir modernistų), rimti meno ir literatūros žurnalai, knygos. Tiek dėstytojai (ypač Jonynas, Rannitas), tiek studentai aktyviai lankė ir aptarinėjo parodas.
Bet pasikeitusios tikrovės ženklams kūryboje vis dar nebuvo vietos, tad ir vokiškos aplinkos
vaizdų lietuvių tapyboje, grafikoje ar literatūroje nėra daug. Tapytojai Vizgirda, Valeška yra nutapę vieną kitą Freiburgo gatvių vaizdą. A. Galdikas, pakviestas į Freiburgą, liejo akvareles naudodamas per miestą tekančio upokšnio vandenį bei vokiečių krautuvėse nusipirktus dažus. Bet nei vokiški dažai, nei upelio vanduo neįkvėpė jo tapyti tai, ką mato aplinkui.* Iš vienos pusės tai nutiko galbūt todėl, kad santykis su vokiečių kultūra buvo sudėtingas dėl istorinių peripetijų. Iš kitos pusės - kaip minėta - nei intensyvi kultūrinė aplinka, nei nuostabi Freiburgo gamta nepajėgė nuslopinti Lietuvos ilgesio. Mintyse likę lietuviški motyvai išsiliedavo kūryboje. Anot V. K. Jonyno, lietuvis - kaip mimoza. Užgriuvus nelaimei, jis susitraukia, užsidaro. Meno dvasia atsitveria nuo tikrovės kaupdamas jėgas.*
Dėl tų pačių priežasčių beveik nėra poezijos ar prozos Freiburgo ir apskritai vokiška tematika.
Net A. Nykos-Niliūno Tübingene ar H. Nagio bei J. Kaupo Freiburge išleistose knygose pagrindinė tema - prarasta lietuviškoji žemė. H. Nagio knygos paskutinis eilėraštis "Namai", parašytas Kūčių išvakarėse (1944.XII.22), turbūt stipriausiai perteikia šį ilgesį. Beje, jį inspiravo G. Traklio "Žiemos vakaras". Buvo praėję tik pirmieji emigracijos mėnesiai, o mintyse jau svajota apie palaimintą ramybę ir džiaugsmą, kuris apims peržengus namų slenkstį. Net nenujausta, kad išsvajotas grįžimas į Lietuvą nusikels į 1990-uosius...** Kartai, gimusiai prieškario Lietuvoje, pamatiniai klausimai buvo apie kūrybos šaltinius, menininko identitetą, integraciją ar atsiribojimą. Ir tik vienintelis V. K. Jonynas nuolat piešė iš natūros Freiburgą ir jo apylinkes. Tik jam pavyko įveikti kultūrinį pasipriešinimą, o namų ilgesį transformuoti į kūrybą.
*Tomas Sakalauskas. Kelionė. Vilnius, 1991, p. 105, p.123.
**http://nijolife.blogspot.com/2016/12/christmas-eve-kucios-heiligabend.html
17
FREIBURG IN ART OF V. K. JONYNAS
FREIBURG IM SCHAFFEN VON V. K. JONYNAS
FREIBURG'AS V. K. JONYNO KŪRYBOJE
GERMAN IMAGES, CREATED BY V. K. JONYNAS
V. K. Jonynas associated his Freiburg time with longing for missing home and homesickness*.
But the artist was able to transform his longing for Lithuania into art, and so he could overcome
his complicated relationship with German culture.
In Germany, V. K. Jonynas discovered famous personalities, historic monuments and unique landscapes (especially next to Freiburg!), that he liked to drew. Later, he used these motifs designing German stamps, described as the most artistic stamps in Europe after WWII.*
V. K. Jonynas was especially fond of Freiburg Cathedral, called Freiburg Minster, that symbolized the strength of the human spirit for him. It is amazing, that this cathedral was one of the lucky ones to escape destruction from the war in the city center. Its tower, built 400 years ago, rose up above ruins in the background of mountains. (...) It reminded, that the people can not only destroy, but also create..."* In 1950, V. K. Jonynas moved to Mainz with his family. He left Freiburg and its Gothic Cathedral, whose architects wanted to reach the sky with its tower. The Minster radiated majesty and creative power after so many years too...*
After V. K. Jonynas had won a stamp competition, at first, he designed the stamp with Freiburg Cathedral. He proved, that so a small picture can be unique and impress monumentally too (...).* On his stamps, there were also depicted other German monuments, as well as famous people (Schiller, Hölderlin, Beethoven etc.) and landscapes. 'V. K. Jonynas, artists of Lithuanian origin, who has lived in Freiburg for some years, had significant influence on the development of the German postal stamps. His style was new and so unique, that you can't repeat it. The art magazine 'Kunstwerk' described his stamps as the most beautiful in Europe. It was a big loss for German stamp art, when V. K. Jonynas left Germany. (...) He could understand the German spirit, because he was a great artist.** In the 'Herder Encyclopedia', you will discover only two Lithuanian representatives - K. Donelaitis and V. K. Jonynas, because they influenced the German culture (Herder Encyklopedia. Verlag Herder Freiburg, Germany, 1948).
Freiburg and its environs did V. K. Jonynas so good to understand the German spirit, while
the most of his colleagues and students distanced themselves from it. But exactly in Freiburg, they discovered ideas for their books, published in the USA later.* In these works, you don't discover many German motifs too. But Freiburg was mentioned in letters and diaries often and quite positive.
*Tomas Sakalauskas. Kelionė. Vilnius, 1991, p. 98, p. 101, 116, 124.
** Bekannte Briefmarkenkünstler. Von Sepp Schuller, Aachen. V. K. Jonynas. - Die Sammler - Lupe, 1954, Nr. 17, p. 278-281.
DEUTSCHE BILDER IM SCHAFFEN VON V. K. JONYNAS
V. K. Jonynas fühlte den Tragismus der verlorenen Heimat immer wieder*. Aber der Künstler verstand seine Sehnsucht nach Litauen in die Kunst zu transformieren und das komplizierte Verhältnis zur deutschen Kultur zu überwinden.
In Deutschland entdeckte V. K. Jonynas berühmte Persönlichkeiten, historische Denkmäler sowie eigenartige Naturlandschaften, die er gerne zeichnete - besonders in der Umgebung von Freiburg. Diese Motive benutzte er später in den Entwürfen der deutschen Briefmarken, die in ganz Europa anerkannt wurden.*
Besonders begeistert war V. K. Jonynas für Freiburger Münster, das für ihn die Stärke des menschlichen Geistes symbolisierte. "Es war wie ein Wunder, dass alles nach dem Krieg im Zentrum von Freiburg zerstört war außer Münster. Sein Turm, gebaut vor 400 Jahren, ragte über Ruinen im Hintergrund von Bergen auf. (...) Es erinnerte daran, dass die Menschen nicht nur zerstören, sondern auch schaffen können..."* 1950 übersiedelte V. K. Jonynas mit seiner Familie nach Mainz. Er verließ Freiburg und nahm Abschied vom gotischen Münster, dessen Baumeister planten, mit seinem Turm den Himmel zu erreichen (...). Das Münster strahlte Majestät und schöpferische Kraft auch nach so vielen Jahren aus..."*
Nachdem V. K. Jonynas den Wettbewerb für Briefmarken gewonnen hatte, stellte er zuerst Freiburger Münster dar und bewies damit, dass sogar so kleine Bilder eigenartig und monumental wirken können (...).* Auf seinen Briefmarken wurden auch andere deutschen Architekturdenkmäler sowie berühmte Persönlichkeiten (Schiller, Hölderlin, Beethoven etc.) und Landschaften dargestellt. "Einen sehr großen Einfluss für die Entwicklung der deutschen Briefmarkenkunst hatte V. K. Jonynas, Künstler litauischer Herkunft, der einige Jahre in Freiburg wirkte. Sein Stil war neu und so eigenartig, dass es schwer zu wiederholen ist. Die Kunstzeitschrift "Kunstwerk" erklärte seine Briefmarken zu den schönsten in Europa. Es ist also ein sehr großer Verlust für die deutsche Briefmarkenkunst, dass V. K. Jonynas Deutschland verlassen hat. (...) Er konnte den deutschen Geist verstehen, denn er war ein großer Künstler.**
In der "Herderenzyklopädie" endeckt man nur zwei litauische Vertreter - K. Donelaitis und V. K. Jonynas, denn sie haben ihre Spuren in der deutschen Kultur hinterlassen (Herder Encyklopedia. Verlag Herder Freiburg, Germany, 1948).
Eben Freiburger Umgebung war für V. K. Jonynas entscheidend, um den deutschen Geist zu verstehen. Leider distanzierten sich die meisten seinen Kollegen sowie Studenten davon. Obwohl man keine deutschen Motive in ihrem Schaffen findet, aber in Freiburg entstanden Ideen für ihre Werke, die später in den USA erschienen.* Leider sind fast keine Freiburger oder deutschen Motive auch in diesen Werken zu entdecken. Und nur in Briefen sowie Tagebüchern wurde Freiburg erwähnt - und ziemlich positiv.
*Tomas Sakalauskas. Kelionė. Vilnius, 1991, S. 98, 101, 116, 124.
**Bekannte Briefmarkenkünstler. Von Sepp Schuller, Aachen. V. K. Jonynas. - Die Sammler - Lupe, 1954, Nr. 17, S. 278-281.
VOKIŠKI VAIZDAI V. K. JONYNO KŪRYBOJE
"Šeštadienio vakarais, - mena V. K. Jonynas, - Katiliškis ateidavo į mūsų namus...
Nebuvau sutikęs kito žmogaus, kuris taip širdgėliškai būtų išgyvenęs žemės netektį. (...)
Tragizmas tvyrojo virš mūsų: gyveno dabarty, o kalbėjo apie praeitį, rašė atsiminimus. Su tais atsiminimais ir tolo, tolo nuo savo žemės, kurios pulsą tebegirdėjo. Ja gyveno, o jos nebėra..."*
Taigi, V. K. Jonynas taip pat išgyveno gimtinės ilgesį, bet sugebėjo jį paversti kūyba. Dailininkas tokiu būdu įveikė ir kultūrinį pasipriešinimą, nes jam Vokietija tapo svarbi dėl kultūros palikimo - žymių žmonių, istorijos paminklų, gamtovaizdžių. Jis nuolat piešė Freiburgą ir jo apylinkes, o vokiški motyvai vėliau buvo panaudoti Vokietijos pašto ženkluose, kurie sulaukė didžiulio pripažinimo.*
V. K. Jonyną ypač žavėjo Freiburgo katedra, kuri jam buvo tarsi nepalaužiamos žmogaus dvasios simbolis. "Freiburgo centre po karo sveika išliko tik Miunsterio katedra. Aplinkui viskas sugriauta, kalvų ir griuvėsių fone iš toli matyti per stebuklą išlikęs jos bokštas, kurį prieš 400 metų iškėlė statytojai. Karas iš čia dar nepasitraukė. Žmogaus kuriančio ir griaunančio pėdsakai..."* 1950 m. pavasarį jis su šeima keliasi į Maincą ir palieka Freiburgą, atsisveikindamas su gotikinės katedros bokštu, kurio statytojai norėjo pasiekti dangų, susilyginti su juo. Kiek didybės jo kylančiame ritme! Kūrybinė šviesa iš jo tebespinduliuoja ir praėjus daugybei metų..."*
Tad laimėjęs pašto ženklu konkursą, neatsitiktinai jis pirmiausia ir pavaizdavo katedrą
įrodydamas, kad ir tokio formato kūrinėliu galima pasiekti savito, tiesiog monumentalaus poveikio.* Ant V. K. Jonyno sukurtų pašto ženklų matome ir kitus architektūros paminklus, o taip pat garsias asmenybes (Schiller, Hölderlin, Beethoven etc.) bei gamtos vaizdus. Per kelis metus jis išaugo į tikrą pašto ženklų dailininką, kuris ėjo dar nematytu keliu ir kurio pavardė minėtina tarp įžymių pašto ženklų kūrėjų visoje pokario Europoje. "Prie menininkų, turėjusių lemiamos įtakos vokiečių pašto ženklų kūrimui, visų pirma priklauso iš Lietuvos kilęs ir kelis metus Freiburge dirbęs grafikas V. K. Jonynas. Jų stilius naujas, savitas ir nepakartojamas. Meno žurnalas "Kunstwerk" jo kūrinius priskyrė prie gražiausių Europos pašto ženklų. Vokiečių pašto ženklų menui buvo didelis nuostolis, kad dailininkas išvyko iš Vokietijos. (...) Kaip didelis menininkas jis sugebėjo įsijausti į vokiečių dvasią."**
Didžiojoje Herderio enciklopedijoje" yra tik K. Donelaitis ir V. K. Jonynas, tik du, kurie įspaudė pėdsakus vokiečių kultūroje (Herder Encyklopedia. Verlag Herder Freiburg, Germany, 1948). Vokišką dvasią V. K. Jonynui padėjo suprasti būtent Freiburgo aplinka, nuo kurios dauguma mokyklos dėstytojų ir studentų buvo atsiriboję. Bet nors jie ir nekūrė vokiška tematika, bet pvz., iš tuometinių rašytojo M. Katiliškio laiškų galima spręsti, jog Freiburge gimė idėjos ne vienam už kelerių metų JAV parašytam kūriniui.* Turbūt ne jam vienam Vokietijoje formavosi metmenys jau Amerikoje išleistoms knygoms, nors ir ten Freiburgo ar vokiškų motyvų beveik nėra. Tuo tarpu laiškuose ir prisiminimuose Freiburgas minimas dažnai.
*Tomas Sakalauskas. Kelionė. Vilnius, 1991, p. 98, p. 101, p. 116, p. 124.
** Bekannte Briefmarkenkünstler. Von Sepp Schuller, Aachen. V. K. Jonynas. - Die Sammler - Lupe", 1954, Nr. 17, p. 278-281.
18
FREIBURG: IMPRESSIONS
FREIBURG: EINDRÜCKE, EINBLICKE
FREIBURG'AS: ĮSPŪDŽIAI, ĮŽVALGOS
MEMORIES OF FREIBURG IN LETTERS AND DIARIES
The memories were associated with magnolias and vineyards, as well as with the Freiburg Cathedral, that shone like a guiding star over the ruins in the city center. It was hard to believe, that there people could live in razed buildings. But it was true, and you can read about it in the diary of A. Nyka-Niliūnas.* There, the future famous poet mentioned also the burning summer in Freiburg,as well as its late autumn and its spring wind 'Fön'), that came always suddenly and grew urgent wish in him to open all the windows.* A. Nyka-Niliūnas spent his first emigration years in Tübingen, and this city he liked more than Freiburg. But he found both cities perfectly 'to be alone and not to think about the others, that live somewhere and probably suffer.'* In summer 1949, the poet left Freiburg "with some streets (Dreikönigstraße of Sandra) and addresses (Auf der Hardt 5, Turennestrasse 14), locked inside his head.* Sandra was his future wife, and their son and daughter were born in Freiburg. Before the departure to the USA, both had lived in the apartment Turennestrasse 14, where V. K. Jonynas, Director of the Art College, made his home later. On one of the last days in Germany, A. Nyka-Niliūnas struck balance of his German emigration in the diary: 'Everything is different and foreign there, therefore I leave this country without feeling repentance of it."* After coming to the USA (end of October 1949), he wrote in his diary again: 'It is a completely new situation. The German emigration years without worries are gone forever, and now you have to play with real money."*
When the great emigration wave to the USA occured in Freiburg, M. Katiliškis gave knowledge, that he would live 'the wonderful Freiburg' in October 1949 too.** The future famous writer came to this city very unhappy, because he lost his paradise - Lithuania. But there, where you have so much wine, sunlight and southern atmosphere, he became well again.** In Freiburg, M. Katiliškis met his future wife Z. Nagyte (later - poet Liūnė Sutema), who studied here too.
'Not only I and Marius, but also many others remembered Freiburg usually as something bright. The Freiburg time seemed to be cheerful, happy and somehow unreally. Very sad, that it was so shirt... So short, but I could speak about it without stopping, and there would be never enough time for it,' wrote Z. Nagytė later in the USA.**
In America, Freiburg became the second lost paradise. The first one was Lithuania, and the Black Forest next to the Art College reminded it all the time. It was, because professors and students liked to stroll around the Forest and wrote about it in their letters or diaries.
*A. Nyka-Niliūnas. Dienoraščio fragmentai 1938-1975 ('The Diary 1939-1975: Fragments'). Baltos lankos, 2002,
P. 153, 202, 204, 212, 213, 217, 221, 224-226.
**Tomas Sakalauskas. Kelionė. Vilnius, 1991, P. 100, 102, 123.
ERINNERUNGEN AN FREIBURG IN BRIEFEN UND TAGEBÜCHERN
Die Erinnerungen sind oft mit Magnolien und Weinbergen sowie mit dem Freiburger
Münster verbunden, das wie ein Leitstern über die Ruinen in der Stadtmitte leuchtete. In seinem Tagebuch erzählte A. Nyka-Niliūnas, dass die Leute hier sogar in zerstörten Gebäuden wohnten, obwohl es kaum zu glauben war, dass die bewohnbar sind.* Der künftige berūhmte Dichter erwähnte auch den brennenden und verbrennenden Sommer in Freiburg sowie den späten Herbst und den immer unerwartet kommenden Frühlingsföhn, mit dem ein unbändiger Wunsch in der Seele entsteht, alle Fenster zu öffnen.* Für A. Nyka-Niliūnas war Freiburg nie mit Tübingen zu vergleichen, wo er seine ersten Emigrationsjahre verbracht hatte. Aber beide Städte fand er ideal "allein zu sein und nicht an andere zu denken, die irgendwo leben und vermutlich leiden."* Im Sommer 1949 verließ der Dichter Freiburg "mit einigen im Gedächtnis verankerten Straßen (Dreikönigstraße von Sandra), Adressen (Auf der Hardt 5, Turennestrasse 14).* Sandra war seine künftige Frau, mit der er einen Sohn und eine Tochter hatte, die in Freiburg geboren waren. Später lebten beide bis zur Abreise in die USA in der Wohnung Turennestrasse 14, in die dann
V. K. Jonynas, Leiter der Kunsthochschule, umzog.
Vor der Abreise bewertete A. Nyka-Niliūnas das Ergebnis seiner deutschen Emigrationsjahre, indem er im Tagebuch schrieb: "Alles blieb hier fremd, deshalb reise ich ohne Reue ab.* Nach der Ankunft in den USA (Ende Oktober 1949) fügte er hinzu: "Es ist eine absolut neue Situation. Deutsche Emigrationsjahre ohne Sorgen sind für immer vorbei, und nun muss man mit Echtgeld spielen."*
Als die große USA-Emigrationswelle kam, teilte M. Katiliškis mit, dass auch er "das wunderbare Freiburg" im Oktober 1949 verlässt.** Traurig und betrübt war er hierher nach dem verlorenen Paradies - Litauen - gekommen. Aber in dieser Stadt, wo es "so viel Wein, Sonne und südländischen Geist gibt", belebte sich sein Gesicht.** In Freiburg hat er auch seine künftige Frau Z. Nagyte (später Dichterin - Liūnė Sutema) kennen gelernt, die hier studierte.
"Freiburg taucht in Erinnerungen ziemlich oft als etwas Helles nicht nur für mich und Marius, sondern auch für viele andere auf... Die ganze Freiburger Zeit scheint glücklich und irgendwie irreal zu sein... Leider, so kurz... So kurz, aber ich könnte darüber erzählen, ohne zu stoppen und es wäre nie genug Zeit dafür," schrieb Z. Nagytė später schon in den USA.**
In den USA wurde Freiburg zum zweiten verlorenen Paradies. Das erste aber war Litauen, an das der Schwarzwald in der Nähe von der Kunsthochschule ständig erinnerte. Vermutlich deshalb ging man dorthin so oft spazieren, was in Briefen oder Tagebüchern immer wieder erwähnt worden ist...
*A. Nyka-Niliūnas. Dienoraščio fragmentai 1938-1975 ("Das Tagebuch 1938-1975: Fragmente"), Baltos lankos, 2002,
S. 153, 202, 204, 212, 213, 217, 221, 224-226.
**Tomas Sakalauskas. Kelionė. Vilnius, 1991, S. 100, 102, 123.
FREIBURGAS PRISIMINIMUOSE, LAIŠKUOSE, DIENORAŠČIUOSE
Laiškuose ir prisiminimuose dažnai minimos magnolijos, vynuogynai bei Freiburgo katedra,
kuri buvo tarsi kelrodė žvaigždė virš griuvėsių miesto centre. Freiburgas, iš tiesų, buvo labai sugriautas, ypač jo centras. Savo dienoraštyje A. Nyka-Niliūnas mini J. Kaupą, kuris gyveno taip subombarduotame name, kad sunku buvo patikėti, kad jame kas nors galėtų gyventi.* Būsimas garsus poetas taip pat mini, kad vasara šiame mieste yra tikra, deganti ir deginanti, ruduo - vėlyvas, o pavasarinis vėjas ("Föhnas") - visada nelauktas, sielą veriantis ir sukeliantis nesuvaldomą norą atidaryti visus langus ir bėgti iš namų.* A. Nykai-Niliūnui Freiburgas niekada neprilygo Tübingenui, kur jis praleido savo pirmuosius emigracijos metus. Bet jam abu miestai idealūs "būti vienam ir nežinoti, kad kas nors kur nors gyvena ir galbūt kenčia." 1949 vasarą poetas paliko Freiburgą "su kai kuriomis jame jau įaugusiomis gatvėmis (Sandros Dreikönigstrasse), adresais (Auf der Hardt 5, Turennestrasse 14).* Freiburge jis susilaukė sūnaus ir dukters su Sandra, savo būsima žmona, kuri vėliau irgi apsigyveno bute Turennestrasse 14. Išvykdami į JAV jie paliko šį butą V. K. Jonynui, Dailės instituto direktoriui. Prieš išvykdamas A. Nyka-Niliūnas suvedė ir savo vokiškos emigracijos balansą:
"Viskas čia pasiliko svetima, todėl išvažiuosiu nė kiek nesigailėdamas."* O atvykęs į Ameriką 1949 spalį užfiksavo: "Iš tiesų, tai visiškai nauja situacija. Nerūpestingi "tremties metai" Vokietijoje negrįžtamai praėjo, ir nuo dabar reikės lošti jau tikrais pinigais."*
Atėjus didžiajai emigracijos bangai į JAV, M. Katiliškis pranešė, kad 1949 spalį ir jis paliks "nuostabųjį Freiburgą" (...)**, į kurį atvyko liūdnas po prarasto rojaus - Lietuvos. Jis atsigavo šiame mieste, kur, anot jo, tiek daug vyno, saulės ir pietų dvelkimo.** Čia jis susipažino ir su savo būsima žmona Z. Nagyte (vėliau - poete Liūne Sutema), poeto Henriko Nagio seserimi. Ji taip pat studijavo Freiburge, atsikėlusi iš Insbruko (Austrijos) kartu su broliais - Martynu ir Henriku.
Jau būdama JAV, Z. Nagytė rašė: "Freiburgas ne vien mano ar Mariaus, bet ir daugelio kitų gyvenime dar dažnai iškils kaip šviesus taškas... Ir tas visas laikotarpis atrodo kažkaip per daug giedras ir kažkaip truputį nuo realybės atitrūkęs... Tik, deja, toks trumpas... Trumpas, o vienok apie jį galėčiau rašyti ant jaučio skūros, vis ją patempdama, ir vis dar būtų per maža vietos viskam išsakyti."**
Jau būnant Amerikoje Freiburgas tampa antruoju prarastu rojumi po Lietuvos, kurią labai priminė šalia Dailės instituto ošiantys Švarcvaldo miškai, mėgiama pasivaikščiojimų vieta. Ne vienas toks pasivaikščiojimas aprašytas laiškuose ar dienoraščiuose.
*A. Nyka-Niliūnas. Dienoraščio fragmentai 1938-1975. Baltos lankos, 2002,
p. 153, 202, 204, 212, 213, 217, 221, 224-226.
**Tomas Sakalauskas. Kelionė. Vilnius, 1991, p. 100, 102, 123.
19
STROLLING AROUND FREIBURG
SPAZIERGÄNGE DURCH DIE UMGEBUNG VON FREIBURG
PASIVAIKŠČIOJIMAI PO FREIBURG'O APYLINKES
THE SPRING IN FREIBURG
FREIBURG IM FRÜHLING
PAVASARINIS FREIBURGAS
IT WAS IN THE SPRING too,
when we visited Freiburg. The white painted buildings of the former
Lithuanian Art College were surrounded by white flowering trees. The whole Günterstal,
as well as the gardens of Wonnhalde were in flowering spring splendour. It isn't mentioned, but I am sure, that the Lithuanian students and teachers often walked to the city centre along the road (that leads through the small gardens of Wonnhalde) looking to the cathedral tower in the distance. The road finishes on one of the main arteries of Freiburg. It calls Kaiser Joseph-Strasse in the city centre, then - Günterstalstrasse and after that - Schauinslandstrasse.
When you turn to Günterstalstraße, you don't see the Freiburg Cathedral more.
At the beginning of the 20th century, in this street, there were built many magnificent villas, that passed Lithuanian students and teachers too. But they couldn't enjoy such a warm spring, because March of 2017 was the warmest one in Germany since 130 years! Everything was in flowering splendour, that usually you can see in Freiburg, Germany's warmest city, in April. On such a wonderful April day (27.04.1946), A. Nyka-Niliūnas noticed in his diary:
'The spring, it's the time not to stay, but to move and to go away.
In spring, nothing is valid for long time.'*
It was a spring too, when the great emigration wave to the USA occured in Freiburg, after
the teachers and students of the Art College had understood, that the return to Lithuania wouldn't be possible. V. K. Jonynas, Director of the College, was the last person, who left Freiburg. It happened in spring 1950.
*A. Nyka-Niliūnas. Dienoraščio fragmentai 1938-1975 ('The Diary 1939-1975: Fragments').
Baltos lankos, 2002, P. 152.
IM FRÜHLING
fand auch unser Besuch statt. Die weiß angestrichenen Gebäude der ehemaligen litauischen Kunsthochschule waren von weiß blühenden Bäumen umgeben. Es blühten Günterstal und die Gärten von Wonnhalde.
Ich bin sicher (obwohl es niemand erwähnt hat), dass alle zum Stadtzentrum den Weg entlang gingen, der durch die Kleingartenanlage Wonnhalde führt, wobei man in der Ferne immer wieder den Münsterturm sieht. Der Sandweg führt zu einer der Hauptarterien von Freiburg, die - wie schon erwähnt - in der Stadtmitte Kaiser-Joseph-Str., dann - Günterstalstraße und zuletzt - Schauinslandstraße heißt.
Das Freiburger Münster sieht man nicht mehr, wenn man die Günterstalstraße erreicht. Diese Straße wurde Anfang des 20. Jhs mit prächtigen Villen bebaut, an denen litauische Studenten und Professoren bestimmt vorbeigegangen sind. Sie haben aber solchen warmen Frühling damals nicht erlebt, denn der März 2017 war der wärmste in Deutschland seit 130 Jahren! Die ganze Stadt lag in der Blütenpracht. So sieht Freiburg, die wärmste Stadt Deutschlands, üblicherweise im April aus. An einem solchen Apriltag (27.04.1946) notierte A. Nyka-Niliūnas in seinem Tagebuch:
"Im Frühling (...) ist alles in Bewegung. Im Frühling gilt nichts für "längere Zeit".* Vermutlich deshalb entstand die große Emigrationswelle in die USA eben im Frühling, nachdem die Dozenten und Studenten der Kunsthochschule verstanden hatten, dass die Rückkehr nach Litauen nicht mehr möglich ist. V. K. Jonynas, Gründer sowie Leiter der Schule, war der letzte, der Freiburg verließ, und zwar im Frühling 1950.
*A. Nyka-Niliūnas. Dienoraščio fragmentai 1938-1975 ("Das Tagebuch 1938-1975: Fragmente"). Baltos lankos, 2002, S. 152.
PAVASARĮ
lankėmės ir mes. Baltai dažyti buvusio lietuviškojo meno instituto pastatai buvo
apsupti baltai žydinčių medžių. Žydėjo Günterstal'io slėnis ir Wonnhalde's sodai.
Nors niekas nemini, bet net neabejoju, kad į miesto centrą visi eidavo keliu, vedančiu per Wonnhalde's sodus, matydami tolumoje šviečiantį Freiburgo katedros bokštą. Smėlėtas kelias išveda į vieną iš pagrindinių Freiburgo arterijų, kuri, kaip minėta, dabar turi tris pavadinimaus - Kaiser-Joseph-Str. centre, toliau - Günterstalstraße ir Schauinslandstraße. Freiburgo katedra pradingsta iš akių, įsukus į Günterstalstrasse. Ši gatvė 20 a. pr. buvo apstatyta prašmatniomis vilomis, kurios nebuvo subombarduotos ir kurias tikrai matė lietuviškos kultūros korifėjai eidami link centro, iki kurio vos pusvalandis kelio pėstute. Bet tokio šilto pavasario, kaip šiemet, studentai ir dėstytojai iš Lietuvos nepatyrė. 2017 m. kovas Vokietijoje buvo šilčiausias per paskutinius 130 metų! Viskas skendėjo žieduose - taip paprastai Freiburge, šilčiausiame Vokietijos mieste, atrodo balandis. Vieną tokią balandžio dieną (1946-04-27) A. Nyka-Niliūnas savo dienoraštyje įrašo: "Pavasaris yra judėjimo, išėjimo, ne apsistojimo metas. Pavasarį niekas negalioja "ilgesniam laikui".* Būtent pavasarį prasidėjo ir didžioji emigracijos banga į JAV. O 1950 pavasarį Freiburgą palieka ir paskutinis Dailės instituto atstovas, jo įkūrėjas ir vadovas V. K. Jonynas
*A. Nyka-Niliūnas. Dienoraščio fragmentai 1938-1975. Baltų lankų leidyba.2002, p. 152.
FFREIBURG: THE END OF THE LITHUANIAN PAGE
FREIBURG: DAS ENDE DER LITAUISCHEN SEITE
FREIBURGAS: LIETUVIŠKO PUSLAPIO PABAIGA
LITHUANIAN ART COLLEGE
(École des Arts et Métiers),
established in Freiburg February 11, 1946, operated untill 1950. There taught and studied the young generation of the First Republic of Lithuania (1918 -1940), that left their country because
of the Soviet occupation. At first, they emigrated to different cities of Germany.
In Freiburg, many people hoped to return to Lithuania. It were the hopes, that looked like a Christmas balls decorating the gardens of the inhabitants of Black Forest not only at Christmas time, but the whole year. In spring of 1950, it became clear, that the way home is closed. So, the most students and teachers emigrated to the USA in the hope of new resurrection. Nobody knew, where could lead these spring and Easter dreams: to dream castles or maybe to castle ruins... In 1950, after the majority of students and teachers had emigrated, the Lithuanian Art College ended its existence. It has finished blooming like a beautiful magnolia flower...
LITAUSCHE KUNSTHOCHSCHULE
École des Arts et Métiers),
gegründet am 11. Februar 1946 in Freiburg, funktionierte bis 1950. Hier studierte und unterrichtete die junge Generation der Ersten Republik Litauen (1918-1940), die ihr Land wegen der sowjetischen Okkupation verließ und zuerst nach Deutschland emigrierte.
Die ersten Jahre in Freiburg verbrachte man mit der Hoffnung, dass doch die Möglichkeit entsteht nach Litauen zurückzukehren. Es war die Hoffnung, die einer Weihnachtskugel ãhnlich war, mit der die Einwohner vom Schwarzwald ihre Gärten nicht nur zur Weihnachtszeit, sondern das ganze Jahr schmücken. Aber im Frühling 1950 wurde klar, dass es keinen Weg mehr nach Hause gibt. Die meisten emigrierten weiter in die USA mit der Hoffnung auf neue Auferstehung. Niemand ahnte, wohin diese Frühlings- und Osterträume führen - zu Traumschlössern oder zu Schlossruinen...
Im Jahre 1950 hatte die Mehrheit der Studenten und Dozenten emigriert, und so war die Existenz der litauischen Kunsthochschule zu Ende. Es verblühtete wie eine schöne Magnolienblüte...
LIETUVIŠKASIS TAIKOMOSIOS DAILĖS INSTITUTAS
(École des Arts et Métiers),
įkurtas 1946 vasario 11 d. Freiburge, veikė iki 1950 metų. Čia mokėsi ir dėstė karta,
užaugusi Pirmojoje Lietuvos respublikoje (1918-1940) ir pasitraukusi į Vakarus prasidėjus sovietinei okupacijai. Iš pradžių - į Vokietiją. Atsitiktinumo dėka jaunoji kūrybinė Lietuvos karta buvo nublokšta į Freiburgą. Mokėsi ir keleris metus tikėjo, kad dar galės grįžti į Lietuvą. Tas tikėjimas buvo kaip tas stiklo burbulas, kuriuo puošiamos eglutės per Kalėdas, o Švarcvaldo gyventojų sodybos - ištisus metus.
1949 m. pavasarį tapo aišku, kad kelio atgal į Lietuvą nebėra. Reikėjo vykti kuo toliau nuo Lietuvos ir Europos tikintis, kad tai padės numalšinti gimtos šalies ilgesį. Dauguma išvyko į JAV tikėdamiesi prisikelti naujam gyvenimui, galbūt, kaip tame Velykų atviruke. Niekas nežinojo, į kokias svajonių pilis nuves pavasarinės, galbūt ir velykinės svajonės.
1950 m. išvykus didžiajai daliai pedagogų ir mokinių, lietuviškojo Taikomosios dailės instituto egzistavimas baigesi. Nužydėjo kaip labai gražus magnolijos žiedas. Lietuvišką juoką mena storos buvusio instituto sienos, lietuviškos pėdos liko įspaustos Švarcvaldo šlaituose ir Freiburgo gatvelėse.
P.S. * P.S. * P.S.
THE LITHUANIAN PAGE OF FREIBURG
was a blessing in disguise. In that unsteady emigration years, V. K. Jonynas brought
together the people, who wanted to work, as well as to create and so to save themselves.*
'The Art College was help to many people to overcome a desperately bleak period. In spite of all, the Lithuanians didn't break down, they had fortitude (V. K. Jonynas).* The Lithunians withstood like the Freiburg Cathedral, one of the lucky ones to escape destruction from the war...
In the time of instability and destruction, you usually don't think about the art, isn't it? But not the emigrants from Lithuania in Germany! They thought about their education, as well as about the cultivation of the Lithuanian art and culture in the unsteady times too. By the way, such kind of the Art College for refugees, established in Freiburg, you couldn't find in any other occupation zone of Germany! To speak poetically, the Lithuanian Art College became one of the flowering Gardens of Freiburg. It bore fruits later, when the famous graduates of the College represented Lithuanian culture in the world.* In the emigration years, they appeared on the international scene, where Lithuania was discovered like a real surprise!
*Tomas Sakalauskas. Kelionė. Vilnius, 1991, P. 104, 124-125.
DIE LITAUISCHE SEITE VON FREIBURG
war wie ein Glück im Unglück. In der unstabilen und unruhigen Zeit der Emigration
brachte V. K. Jonynas die Menschen zusammen, die arbeiten sowie schaffen und sich auf solche Weise retten wollten.*
"Die Kunstschule half vielen in der hoffnungslosen Zeit. Die Litauer zerbrachen nicht und
hielten stand trotz allem" (V. K. Jonynas).* Sie blieben fest stehen, ähnlich wie das Freiburger Münster, das wie durch ein Wunder der Zerstörung während des Bombenangriffs entgangen war... Nur wenige verstanden damals in der Ruinenzeit auf dem unbeständigen deutschen Boden an die Kunst und Schaffen zu denken. Aber die Emigranten aus Litauen waren eben so! Sie dachten zuerst an ihre Ausbildung sowie an die Pflege der litauischen Kunst und Kultur im fremden Land. Übrigens war die Freiburger Kunstschule die einzige solcher Art in allen Besatzungszonen!
Und nicht nur! Poetisch auszudrücken, die litauische Kunsthochschule wurde zu noch einem der blühenden Gärten von Freiburg. Die Früchte waren die berühmten Absolventen der Schule, die später litauische Kultur in der ganzen Welt repräsentierten.* In der Emigration bestiegen sie die internationale Bühne, wo Litauen oft als eine richtige Überraschung entdeckt wurde!
*Tomas Sakalauskas. Kelionė. Vilnius, 1991, p. 104, 124-125.
LIETUVIŠKASIS FREIBURGO PUSLAPIS
buvo kaip dovana nelaimėje. Tremties, netikrumo ir laikinumo situacijoje V. K. Jonynas
subūrė žmones, norinčius dirbti, kurti, kažkaip išsigelbėti.* Anot jo "mokykla ne vieną pakėlė, užėjus beviltiškumo valandai. Vis dėlto lietuviai nesupliuško, turėjo tvirtybės* ir atsilaikė, tarsi tas Freiburgo katedros bokštas, stebuklingu būdu išlikęs po miesto bombardavimo...
Vokiškame krašte, laikinumo ir griuvėsių apsuptyje, kai apie kūrybą ir menus, atrodė, juokinga galvoti, emigrantai iš Lietuvos pirmiausia ėmė rūpintis savo dvasingumu ir išsilavinimu! Ėmė rūpintis lietuvių kultūros ir dailės puoselėjimu svetur. Beje, toji meno mokykla buvo vienintelė visose okupacinėse zonose! Ir ne tik! Poetiškai tariant, lietuviškasis Dailės institutas virto dar vienu Freiburgo slėniuose žydinčiu sodu. O jo vaisiai - garsūs instituto absolventai, kurie vėliau reprezentavo lietuvišką kultūrą visame pasaulyje.* Tremtyje jie išėjo į tarptautinę areną, kuri nustebusi atrado Lietuvą!
*Tomas Sakalauskas. Kelionė. Vilnius, 1991, p. 104, 124-125.
nijo.life@gmail.com
|
| FREIBURG: "REBHAUS" 2017 Buvęs viešbutis ("Viršutinis korpusas") * The former hotel ('Upper House') |
LITHUANIAN ART COLLEGE
(École des Arts et Métiers)
was established by V. K. Jonynas (1907-1997) on February 11, 1946, and operated untill 1950.
The College was founded with the help of the French Government, because at that time, Freiburg belonged to the French Zone. It was supported also by the international organization UNRRA, as well as by the Lithuanian organization BALF, founded in the USA.
After establishment of the school, refugees of all German camps were invited
to study or to teach there. The most students and all the teachers, who replied, were from Lithuania. It was, because the college was called the Lithuanian Art College, although in 1946-49, its official names were "École des Arts et Métiers de Fribourg puor Etudiants Etrangers" (in French) and "Ausländische Schule für schöne und angewandte Künste in Freiburg" (in German).
At first, the Lithuanian Art College was in several locations of the destroyed Freiburg. It's already mentioned, that the first studio - ceramic studio was founded in Kandern, where actually the study started on June 27, 1946. There studied the students of the other subjects (sculpture, drawing etc.) too. Half a year later, there were discovered suitable rooms in Freiburg. For a very short time, there were established painting, graphic arts and drawing studios in the Lorettostraße, as well a textile studio in the street Bergleweg. A year later, all five studios were located in the buildings of the former sanatorium 'Rebhaus' (in the street 1 Wonnhaldestrasse at that time). It's happened in Summer 1947, when the hotel building of the former sanatorium was renovated. There were established a big hall, as well as all studios and chairs of all art subjects and foreign languages. A part of the rooms were used as a students residence. Evidently, it was the main building of the Art College, because it was usually called 'Rebhaus itself'.*
When I (strolling around Wonnhalde Gardens) saw this building on the hill, I thought: 'There
could be the Lithuanian Art College!' It was true, but to be precise, a few other buildings of the former sanatorium belonged to the Art College too. There, the students and professors needed
to do all themselves - to furnish the rooms, to build ceramic kilns, to construct presses etc. In the time of instability and destruction, there existed a small spirit oasis in Freiburg... The Lithuanian oasis, inspired by the Lithuanian friend R. Schmittlein and realized by V. K. Jonynas, who brought together Lithuanian professors and students 'without homes'.
*Dalia Ramonienė. Dailės ir amatų mokykla Freiburge / École des Arts et Métiers (1946-1949).
http://old.ldm.lt/RRM/Ramoniene.htm
LITAUISCHE KUNSTHOCHSCHULE
(École des Arts et Métiers)
wurde am 11. Februar 1946 von V. K. Jonynas (1907-1997) gegründet (sowie geleitet) und funktionierte bis 1950. Die Hochschule entstand mit Hilfe der französischen Regierung, denn damals gehörte Freiburg zur französischen Zone. Die finanzielle Hilfe leisteten auch UNRRA, eine internationale Organisation, sowie BALF, eine litauische Organisation, gegründet in den USA.
Nach der Gründung der Kunstschule wurden Flüchtlinge aus allen Lagern eingeladen,
hier zu studieren oder zu unterrichten. Die meisten Studenten und alle Dozenten, die sich gemeldet hatten, waren aus Litauen. Deshalb nannte man es litauische Kunsthochschule, obwohl offizielle Benennungen 1946-50 folgend waren: "École des Arts et Métiers de Fribourg puor Etudiants Etrangers" (auf Französisch) oder "Ausländische Schule für schöne und angewandte Künste in Freiburg" (auf Deutsch).
Im zerstörten Freiburg funktionierte die Kunstschule am Anfang an unterschiedlichen Stellen.
Wie erwähnt, zuerst wurde ein Keramikstudio in Kandern eröffnet, wo man eigentlich mit dem Studium am 27. Juni 1946 angefangen hat. Fast ein halbes Jahr studierten hier auch Studenten der anderen Studienrichtungen (Skulptur, Zeichnen etc.). Später entdeckte man passende Räume in Freiburg, wo Malerei-, Grafik- und Zeichnenstudien in der Lorettostraße sowie ein Textilstudio
im kleinen Gebäude auf dem Bergleweg eingerichtet wurden.
Nach einem Jahr funktionieren alle Studien schon unter einem Dach und zwar in den Gebäuden
des ehemaligen Sanatoriums "Rebhaus" (damals - in der Wonnhaldestrasse 1). Es ist im Sommer 1947 passiert, nachdem das Hotelgebäude des ehemaligen Sanatoriums renoviert worden war. Hier wurden alle Studien sowie Lehrstühle für alle Fachrichtungen und Fremdsprachen sowie ein großes Auditorium für allgemeine Vorlesungen eingerichtet. Ein kleiner Teil der Räume diente als ein Studentenwohnheim. Das war offensichtlich das Hauptgebäude der Kunsthochschule, denn es wurde oft "das Rebhaus selbst" genannt.*
Als ich dieses Gebäude hoch auf dem Hügel beim Bummel durch die Kleingartenanlage
Wonnhalde bemerkte, fiel mir ein, dass eben da die litauische Kunstschule sein konnte. Es war eben so! Zur Hochschule gehörten zwar auch einige andere Gebäude des ehemaligen Sanatoriums, wo man selbst die Räume einrichten sowie sich um das Inventar kümmern musste (Keramiköfen bauen, Pressen konstruieren etc.). So entstand eine kleine Geistesoase in Freiburg in der Ruinenzeit. Und zwar, die litauische Oase, inspiriert vom litauischen Freund R. Schmittlein und realisiert von V. K. Jonynas, der hier litauische Dozenten und Studenten ohne Heimat zusammengebracht hat.
*Dalia Ramonienė. Dailės ir amatų mokykla Freiburge / École des Arts et Métiers (1946-1949).
http://old.ldm.lt/RRM/Ramoniene.htm
TAIKOMOSIOS DAILĖS INSTITUTAS
(École des Arts et Métiers)
buvo įkurtas 1946 vasario 11 d. ir veikė iki 1950 metų. Tuomet Freiburgas priklausė
prancūzų zonai, ir su prancūzų pagalba V. K. Jonynas (1907-1997) įkūrė ir vadovavo šiai meno mokyklai. Finansavo ir tarptautinė organizacija UNRRA, be to, daiktais bei pinigais sušelpė JAV lietuvių BALF'as, vadovaujamas kunigo daktaro J. Končiaus. Įsteigus mokyklą po visas pabėgėlių zonas išplatinami kvietimai studijuoti ir dėstytojauti. Į kvietimą dėstyti atsiliepė vien lietuviai. Norą mokytis pareiškė aštuonių tautybių jaunuoliai, bet didžioji dauguma studentų (80 proc.) buvo lietuviai. Todėl ši meno mokykla ir buvo praminta lietuviškuoju Dailės institutu, nors 1946-50 m. oficialiai ji buvo vadinama "École des Arts et Métiers de Fribourg puor Etudiants Etrangers" (prancūziškai) arba "Ausländische Schule für schöne und angewandte Künste in Freiburg" (vokiškai).
Sugriautame Freiburge iš pradžių mokykla buvo įsikūrusi per kelias vietas. Kaip minėta,
Kandern'e pirmiausia įkurdinami būsimieji keramikai ir čia 1946 m. birželio 27 d. praktiškai prasidėjo pirmieji mokslo metai. Beveik pusmetį šiame miestelyje dirbo ir skulptoriai bei kiti būsimų studijų lankytojai, iš viso 46 studentai. Kiek vėliau rasta tinkamų patalpų ir pačiame Freiburge. Bergleweg gatvėje nedideliame pastate laikinai glaudėsi audinių studija, o Loretto gatvėje - tapybos, grafikos ir piešimo studijos. Po vienu stogu, t. y. buvusios sanatorijos "Rebhaus" pastatuose (tada - adresu Wonnhaldestrasse 1), institutas su visais skyriais įsikūrė po metų. Tai įvyko 1947 m. vasarą, baigus kapitalinį apleisto viešbučio remontą. Čia buvo įrengtos specialybių studijos, didelė auditorija, skirta bendroms paskaitoms. Mažesnėse patalpose įsikūrė kalbų ir kitų dalykų katedros, keletas kambarių užleista studentų bendrabučiui. Tai, matyt, buvo pagrindinis Dailės instituto korpusas, apie kurį buvo sakoma "pats Rebhausas"*
Kai eidama per Wonnhalde's sodus pamačiau šį pastatą, stūksantį ant kalvos, pagalvojau,
kad būtent čia galėjo būti lietuviškasis Dailės institutas. Nuojauta neapgavo! Tiesa, institutui priklausė ir kai kurie kiti buvusios sanatorijos pastatai, kuriuos reikėjo pritaikyti studijų reikmėms. Patiems teko ir tvarkyti patalpas, ir gaminti inventorių. Keramikai pasistatė krosnis, susikonstravo stakles ir presus. Panašiai vertėsi ir audimo skyrius. Taip Freiburge, laikinumo ir griuvėsių apsuptyje, buvo kuriama maža dvasingumo oazė su lietuviška aura. Oazė, inspiruota Lietuvos bičiulio R. Šmitleno ir realizuota V. K. Jonyno, subūrusio čia dėstytojus ir studentus iš prarastos Lietuvos.
*Dalia Ramonienė. Dailės ir amatų mokykla Freiburge / École des Arts et Métiers (1946-1949).
http://old.ldm.lt/RRM/Ramoniene.htm
10
LITHUANIAN ART COLLEGE IN FREIBURG
LITAUSCHE KUNSTHOCHSCHULE IN FREIBURG
LIETUVIŠKASIS DAILĖS INSTITUTAS FREIBURGE
 |
| FREIBURG 2017: WONNHALDESTR 1 Buv. Kurhauzas, autentiškas lietuviškojo Dailės instituto (1946-1950) liudininkas* Former Kurhaus, the most authentic witness of the Lithuanian Art College (1946-1950) |
THE STUDY
started in July, 1946. At the Art College, you could study painting, sculpture, graphic arts,
ceramics and drawing, as well as general subjects (art theory, foreign languages etc.) 4 years.
In 1947, when the Art College was finally located in the buildings of the former sanatorium 'Rebhaus', the study conditions became very well. Board, lodging and teaching materials were free. In Freiburg, that belonged to the French zone, the professors could rent their flats in the city too, while it was no possible in the American zone. In 'Rebhaus itself' (in the renovated hotel building of the former sanatorium), there were established private studios, where the professors of the Art College could create.*
There taught 19 professors at the Art College of Freiburg. Most of them came from the Art Institute of Kaunas (Lithuania). It was, because the structure of the Kaunas Institute and the Freiburg Art College , as well as their educational purposes were similar. So, you can say that the Freiburg Art College continued the study activities of the Art Institute of Kaunas, closed by the Nazi regime in 1943. That year, actually all the colleges and universities were closed in Lithuania. In 1946, at the Freiburg Art College studied 127 students - as much as at the Art Institute of Kaunas. In the first year, it was still believed that the Lithuanian people could return home after the war. At Freiburg Art College, there were prepared professionals, who could reconstruct culture in the destroyed Lithuania. So, Freiburg became the center of the Lithuanian art and culture.
*Dalia Ramonienė. Dailės ir amatų mokykla Freiburge / École des Arts et Métiers (1946-1949).
http://old.ldm.lt/RRM/Ramoniene.htm
Man hat MIT DEM STUDIUM
im Juli 1946 angefangen. Die Studiendauer war 4 Jahre. Es gab 5 Studienrichtungen
(Malerei, Skulptur, Grafik, Kermik und Zeichnen) sowie allgeimeine Fächer, und zwar Kunsttheorie, plastische Anatomie sowie Fremdsprachen. Nachdem im Jahre 1947 die Kunsthochschule in den Gebäuden des ehemaligen Sanatoriums "Rebhaus" untergebracht war, wurden Studienbedingungen ziemlich gut. Die Unterkunft, Ernährung sowie Lehrmaterialien waren kostenlos. Die Dozenten konnten ihre Wohnungen auch in der Stadt mieten, was in der französischen Zone erlaubt, während in der amerikanischen Zone verboten war. Die Kunstprofessoren hatten gute Bedingungen zum Schaffen. Im Rebhaus selbst, also im renovierten Hotel des Sanatoriums, wurden auch private Studien für Kunstprofessoren eingerichtet.*
An der Kunsthochschule Freiburg waren 19 Professoren tätig. Die meisten kamen aus Kaunas (Litauen), wo sie am Kunstinstitut unterrichtet hatten, dessen Struktur nach Freiburg versetzt worden war. Auch die Lehrziele waren ähnlich. So kann man behaupten, dass die Freiburger Kunsthochschule eine Art Fortsetzung des Kunstinsituts von Kaunas war, das das Naziregime 1943 geschlossen hat - so wie die anderen Hochschulen Litauens. Im Jahre 1948 studierten hier 127 Studenten - soviel zählte auch das Kunstinstitut von Kaunas.
In den ersten Studienjahren glaubte man immer noch nach dem Krieg nach Hause
zurückkehren zu können. In Freiburg bereitete man also Fachleute zum Wiederaufbau der vernichteten litauischen Kultur. Diese Stadt wurde zum Zentrum der litauischen Kunst und Kultur.
*Dalia Ramonienė. Dailės ir amatų mokykla Freiburge / École des Arts et Métiers (1946-1949).
http://old.ldm.lt/RRM/Ramoniene.htm
STUDIJOS,
kaip minėta, prasidėjo 1946 birželį. Numatyta trukmė buvo ketveri metai.
Institute buvo vykdomos tapybos, skulptūros, grafikos, keramikos ir piešimo studijos
bei dėstomi bendrieji kursai - meno teorija, plastinė anatomija, užsienio kalbos.
1947 vasarą įsikūrus "Rebhauso" pastatuose, ir dėstytojų, ir studentų darbo ir gyvenimo sąlygos buvo palyginti geros. Mokslo priemonės ir medžiagos, nors ir sunkiai gaunamos, studentams buvo nemokamos. Dėstytojai ir studentai nemokamai buvo aprūpinami ir maistu bei būstu. Dėstytojams nereikėjo gyventi stovykloje, nes kitaip nei amerikiečių ar anglų zonose, prancūzų karinė valdžia dirbantiems išeiviams, ypač tiems, kurie turėdavo šeimas, nedraudė nuomotis butų mieste. Mokykloje pasistengta sudaryti palankias darbo sąlygas ir profesūros kūrybiniam darbui.
Pačiame "Rebhause" individualias kūrybines studijas turėjo V. K. Jonynas, Antanas ir Anastazija Tamošaičiai, Telesforas Valius, Adolfas Valeška, Viktoras Vizgirda, Aleksandras ir Eleonora Marčiulioniai, vėliau šia privilegija naudojosi Teisutis Zikaras ir Juozas Bakis.*
Institute dėstė 19 dėstytojų, ir dauguma buvo iš Kauno meno mokyklos ir Kauno Taikomojo
dailės instituto, kurio struktūra ir mokymo tikslai ir buvo perkelti į Freiburgą. Tad Freiburgo taikomosios dailės institutas buvo lyg tąsa Kauno instituto, kurį - kaip ir kitas Lietuvos aukštąsias mokyklas - vokiečiai uždarė 1943 metais. Po dviejų metų nuo įkūrimo (1946.2.11) Freiburgo institute mokėsi 127 studentai - tiek pat, kiek Kauno taikomosios dailės institute.
Pirmaisiais metais po karo buvo tikima, kad išblaškyti lietuviai grįš namo,
o Freiburgo instituto auklėtiniai bus pirmieji kvalifikuoti specialistai sugriautai Lietuvos kultūrai atstatyti. Taigi, Freiburgas pasidarė tikru lietuviško meno bei kultūros centru.
*Dalia Ramonienė. Dailės ir amatų mokykla Freiburge / École des Arts et Métiers (1946-1949).
http://old.ldm.lt/RRM/Ramoniene.htm
11
THE ART COLLEGE & FREIBURG UNIVERSITY
DIE KUNSTSCHULE & DIE UNI FREIBURG
MENO INSTITUTAS & FREIBURGO UNIVERSITETAS
 |
| FREIBURG'AS Senojo Universiteto atspindžiai ant naujos universiteto bibliotekos * The old University buildings, mirrored on the new University library |
THE DISCUSSION
BETWEEN LITHUANIAN COLLEGE AND GERMAN UNIVERSITY
The Lithuanian Art College exists with success. The art professors V. K. Jonynas and A. Rannitas
are invited to discuss about the modern art at the University of Freiburg. The auditorium is full of people, who are against modern art and think that there are products of mentally ill persons. In the Great Hall, there are exhibited pictures, created by mentally ill persons, as well as one picture of Picasso, that V. K. Jonynas and A. Rannitas need to discover. The people look at them with hostility, but it doesn't matter for professors, who show the picture of Picasso and explain its structure. Modern works of art have their rules too, that helps to make difference between them and the pictures of the mentally ill persons. The audience applauds. The modern art, that plays an important role in the Lithuanian Art College, it is defended!*
*Tomas Sakalauskas. Kelionė ('The Travel'). Vilnius, 1991, P. 104.
DIE DISKUSSION
ZWISCHEN LITAUISCHER KUNSTSCHULE UND DEUTSCHER UNI
Die litauische Kunstschule existiert mit Erfolg. Die Kunstprofessoren V. K. Jonynas und A. Rannitas sind zur Diskussion über die moderne Kunst an der Uni Freiburg eingeladen. Die Aula ist voll von Menschen, die gegen moderne Kunst sind und die meinen, dass es Produkte der Menschen mit gestörter Psyche sind. In der Aula sind die Bilder, geschaffen von psychischen Kranken sowie ein Bild von Picasso ausgestellt, das V. K. Jonynas und A. Rannitas entdecken müssen. Das feindlich gestellte Publikum wartet ungeduldig. Professoren zeigen das Bild von Picasso und erklären seine Struktur. Auch moderne Kunstwerke haben ihre Gesetze, wodurch sie sich von den Bildern der geistig gestörten Menschen unterscheiden. Das Publikum klatscht Beifall.
Die moderne Kunst, die eine wichtige Rolle im litauischen Kunstinstitut spielt, ist verteidigt!*
*Tomas Sakalauskas. Kelionė ("Die Reise"). Vilnius, 1991, S. 104.
AKISTATA:
LIETUVIŠKAS INSTITUTAS IR VOKIŠKAS UNIVERSITETAS
Taigi, lietuviškas Taikomoios Dailės institutas Freiburge sėkmingai egzistuoja. Į jį kreipiasi Freiburgo universitetas, kviesdamas dalyvauti dispute moderniojo meno klausimais. Sausakimša Universiteto aula nusistačiusi prieš šiuolaikinį meną, ji mano, kad tai - sutrikusios psichikos produktas. Du Freiburgo Dailės instituto profesoriai - V. K. Jonynas ir A. Rannitas - ateina jo apginti. Salė nekantraudama laukia. Visų akivaizdoje išdėlioti psichiškai nesveiko ligonio nutapytų darbų reprodukcijos bei vienas P. Pikaso kūrinys ir profesoriai turi pasakyti - kuris?! Vis darbai išoriškai labai panašūs. Ar kuo nors išsiskiria pasaulio garsenybė iš bepročio svaičiojimų? Susirinkusieji nusiteikę priešiškai. Profesoriai ilgai stebi ir pagaliau parodo Pikaso paveikslą, nes jame yra struktūra. Visi kiti - "palaidi barsčiai", nors išoriškai turi panašumo. Auditorija ploja.
Profesoriai apgynė naująjį meną, kurio idėjos vaidina svarbų vaidmenį Freiburgo Taikomosios Dailės institute.*
*Tomas Sakalauskas. Kelionė. Vilnius, 1991, p. 104.
12
LITHUANIAN ART COLLEGE: STUDENTS
LITAUISCHE KUNSTCHOCHSCHULE: STUDIERENDE
LIETUVIŠKASIS DAILĖS INSTITUTAS: STUDENTIJA
 |
| FREIBURG:
"REBHAUS" (GLASHALLE) Čia vyko studentų parodos * There took place the exhibitions of students |
 |
| FREIBURG, GÜNTERSTAL Miškų tyrimo stotis, pastatyta Halės (Glashalle) vietoje * The Forest Research Institute, built on the site of the hall (Glashalle) |
THE STUDENT EXHIBITIONS IN THE GLASS HALL (GLASHALLE)
At the Freiburg Art College, there studied 45 students in 1946 (in the first study year),
then 127 - in 1948 and 135 - in 1949. There studied students of 10 nationalities, but the most of them (about 80 percent) were from Lithuania. The destination of the Art College were modern art studies, and the most important thing was an art plastic and not copying of the reality.
The exhibitions of students took place in the hall of the College (Glashalle). The Glass Hall (Glashalle), surrounded by an exotic garden, was erected in 1902 as the restaurant of the Sanatorium 'Rebhaus'. Its iron construction was built in the style of the sensational pavilions of the world exhibitions. When the Art Colleg was closed, the Glass Hall was pulled down in a state of neglect in 1951. On its place, there was built the new building of the Forest Research Institute.
In 1948, there were organized the first exhibitions of the students of the College. At its opening, you could see the Governor of Freiburg, the Director of Education Department of the French Zone, as well as Director of the UNRRA of the American Zone.
Later, many students of the Freiburg Art College - A. Elskus, E. Gaputytė, J. Bakis, E. Urbaitytė, A. Mončys, A. Kurauskas, R. Viesulas, V. Ignas etc. - became famous in the world.
In spite of those modern artists, as well as the modern studies in the College, the most students preferred Lithuanian art traditions. It was right, because they hoped to return to Lithuania. On the other hand, the College became a closed institution because of such strategy. But a part of the professors wanted to establish the Lithuanian art internationally.
DIE STUDENTENAUSSTELLUNGEN IN DER GLASHALLE
An der Freiburger Kunsthochschule studierten im ersten Studienjahr (1946) 45 Studenten. Nach zwei Jahren (1948) zählte man hier schon 127 Studierende (soviel wie am Kunstinstitut von Kaunas, Litauen) und im Jahre 1949 - 135. Es waren Studenten zehn Nationalitäten, aber die meisten (etwa 80 Prozent) - litauischer Herkunft. Die Kunsthochschule hat die moderne Kunststudien als Ziel gewählt. Am wichtigsten war es nicht die Kopierung der Realität, sondern die Kunstplastik.
Die Ausstellungen der Studenten fanden in der Glashalle statt, die im Jahre 1902 als Restaurant des Sanatoriums "Rebhaus" gebaut worden war. Ihre Eisenkonstruktion war im Stil der aufsehenerregenden Pavillons der damaligen Weltausstellungen errichtet. Die Glashalle war vom exotischen Garten umgeben. Als die Kunsthochschule geschlossen worden war, wurde die verwahrloste Glashalle 1951 abgebrochen. Auf ihrem Terrain steht nun das neue Gebäude der Baden-Württembergischen Forstlichen Versuchs- und Forschungsanstalt.
Die erste Studentenausstellung wurde am Ende des zweiten Studienjahres organisiert (18.-24.7.1948). An deren Eröffnung nahmen Gouverneur von Freiburg, Bildungsdirektor der französischen Zone, Leiter von UNRRA der amerikanischen Zone sowie andere einflussreichen Persönlichkeiten teil.
Viele Studenten der Freiburger Kunsthochschule - A. Elskus, E. Gaputytė, J. Bakis, E. Urbaitytė,
A. Mončys, A. Kurauskas, R. Viesulas, V. Ignas etc. - wurden später in der ganzen Welt bekannt. Trotz dieser modernen Künstler sowie der modernen Studienrichtung, bevorzugten aber die meisten Studierenden litauische Kunsttraditionen, um als litauische Gemeinschaft erhalten zu bleiben. Einerseits war es richtig, denn man hoffte doch nach Litauen zurückzukehren. Andererseits wurde die Kunsthochschule wegen solcher Abgrenzungsstrategie zu einer in sich geschlossenen Institution. Doch ein Teil der Professoren wollte die litauische Kunst auch international bekannt machen.
STUDENTŲ PARODOS HALĖJE ("GLASHALLE")
Freiburgo Taikomosios dailės institute pirmaisiais metais (1946) mokėsi 45 studentai,
po poros metų (1948) - 127 (tiek pat, kiek Kauno taikomosios dailės institute), o 1949 m. - jau 135. Mokėsi 10 tautybių studentai, bet dauguma - apie 80 proc. - buvo lietuviai. Institutas buvo pasirinkęs naują ir modernią mokymosi kryptį, kur svarbiausia - ne realybės kopija (nors ir idealiai atlikta), bet pati plastika, ir tik ji turėjo meninę vertę.
Taikomojo dailės instituto Halėje (Glashalle) buvo organizuojamos studentų parodos.
1902 m. statytoje Halėje veikė restoranas, ją supo egzotiškas sodas, o jos stiklo ir metalo konstrukcija buvo nusižiūrėta nuo tuomet sensacingų pasaulinių mugių paviljonų. Uždarius institutą, Halė buvo apleista, 1951 nugriauta ir jos vietoje pastatytas naujas Miškų tyrimo stoties pastatas.
Pirmoji studentų darbų paroda Halėje surengta po pirmųjų dviejų studijų metų.
Ji vyko vos savaitę (1948 liepos 18-24), bet buvo aprašyta ne tik vietinėje, bet ir JAV lietuvių spaudoje. Į parodos atidarymą atvyko daug aukštų svečių: iš Freiburgo - gubernatorius Pene, iš Frankfurto - amerikiečių zonos UNRRA viršininkas DP reikalams, iš Baden-Badeno - prancūzų zonos visuomeninio švietimo direktorius R. Schmittlein.
Eilė Freiburgo Taikomosios dailės instituto studentų vėliau išgarsėjo visame pasaulyje. Tai - vitražistas A. Elskus, instaliacijų kūrėja E. Gaputytė, skulptoriai J. Bakis, E. Urbaitytė, A. Mončys, grafikai A.Kurauskas, R. Viesulas, tapytojas V. Ignas ir kt. Keturiems jų 1949 m. R. Schmittlein buvo išrūpinęs stipendijas metams pasitobulinti Paryžiaus aukštojoje dailės mokykloje - R. Viesului, E. Urbaitytei, V. Ignui ir A. Elskui (jam atsisakius, išvyko Freiburgo universiteto studentas V. Švirmickas).
Nepaisant moderios studijų krypties ir vėliau išgarsėjusių modernių menininkų, dauguma studentų laikėsi lietuviškų meno tradicijų. Ne tiek siekė įsiterpti į Vakarų Europos kultūrą, kiek norėjo išsiskirti etniškai, reprezentuoti savas iš gimto krašto atsivežtas tautines ir menines vertybes. Iš kitos pusės, juk tikėtasi grįžti į Lietuvą. Daugumos studentų troškimas išlikti tauta ir bendruomene nejučia tapo atsiribojimo strategija. Dėl to institutas liko gana uždaras, tuo tarpu dalis jo profesūros visgi dairėsi platesnių vandenų lietuviškam menui.
13
LITHUANIAN ART COLLEGE: PROFESSORS
LITAUISCHE KUNSTHOCHSCHULE: PROFESSOREN
LIETUVIŠKASIS DAILĖS INSTITUTAS: DĖSTYTOJAI
 |
| FREIBURG: AUGUSTINER MUSEUM Čia vyko pirmoji Dailės instituto dėstytojų paroda * There took place the 1st exhibition of the professors of the Art College |
ART PROFESSORS
The Lithuanian Art College (École des Arts et Métiers) was established on February 11, 1946.
After that, refugees of all German camps were invited to teach there. All the teachers, who replied, were from Lithuania. It was, because at that time the situation was unstable, and the Reichmarks they received as pay were worthless. It was better later, when a part of salary was paid in French Francs.
At Freiburg Art College, there taught 14 art professors and 5 professors of general subjects (foreign languages, anatomy).* As mentioned above, most of them came from Art College as well as from Art School of Kaunas (Lithuania). So, they could present Lithuanian art in Germany too, and they did it. At the Lithuanian Art College, the study started in July 1946, and already in November/December 1946, there was opened the exhibition of the art professors A. Galdikas and
V. K. Jonynas in Augustiner Museum of Freiburg. It was a surprise to German press to find such high European level of Lithuanian art. ** Later(in 1947-1949), Lithuanian exhibitions were opened in Oldenburg, Konstanz, Kitzingen am Main, Tübingen and Baden-Baden too.
The men of action were college professors V. K. Jonynas and A. Galdikas,
who have been invited to organise their exhibitions in Paris (in 1948-49) too, as well as V. Kasiulis and A. Rannitas. A. Rannitas taught not only art theory, but also wrote articles about Lithuanian art for German newspapers, as well as for the Art Magazine 'Kunstwerk' ('Artwork'), one of the best in Germany at that time. He held lectures about A. Galdikas and V. K. Jonynas during their exhibition in Augustiner Museum. A. Rannitas presented the famous Lithuanian painter M. K. Čiurlionis (1875-1911) to the European artworld. His work contributed to the success of the Lithuanian art in Germany very much.
So, the professors of Freiburg Art College were well situated for creating too. In Freiburg,
A. Galdikas (1893-1969) obtained the peak of his creative powers, but then he went to Paris (in 1947) and later to New York. There, V. Kasiulis (1918-1995) discovered a new art form and became famous for it later in Paris, where he has lived in 1948-95. Freiburg was especially important in life of V. K. Jonynas, director of Freiburg Art College.
*Tomas Sakalauskas. Kelionė. Vilnius, 1991, p. 99.
**Giessler R. Litauische Kunst // Badische Zeitung, 22. November 1946.
KUNSTPROFESSOREN
Nach der Gründung der Kunsthochschule am 11. Februar 1946 wurden Professoren von allen Flüchtlingszone eingeladen, nach Freiburg zu kommen. Aber nur Vertreter litauischer Herkunft meldeten sich, denn die Situation war unstabil sowie die Bezahlung war zuerst nur in wertlosen Reichsmarkt. Erst später wurde besser, als man begann, teilweise auch in Franc zu bezahlten.
An der Kunsthochschule Freiburg waren 14 Kunstprofessoren und 5 Professoren für Allgemeine Sachen (Anatomie, Sprachen) tätig.* Wie erwähnt, die meisten kamen aus Kaunas (Litauen), wo sie am Kunstinstitut oder an der Kunstschule unterrichtet hatten. In Freiburg beschäftigen sie sich auch mit der Vorstellung der litauischen Kunst für das deutsche Publikum.
In der Kunsthochschule wurde im Juli 1946 mit dem Studium angefangen, und schon
im November-Dezember 946 veranstalteten litauische Kunstprofessoren A. Galdikas und
V. K. Jonynas ihre Ausstellung im Augustiner Museum von Freiburg. Die deutsche Presse war vom europäischen Niveau der litauischen Kunst richtig überrascht.**
1947-49 wurden noch 5 litauische Kunstausstellungen organisiert (in Oldenburg, Konstanz, Kitzingen am Main, Tübingen, Baden-Baden). Besonders aktiv waren V. K. Jonynas und A. Galdikas, die eingeladen wurden, ihre Ausstellungen auch in Paris (1948-49) zu veranstalten, sowie -
V. Kasiulis und A. Rannitas, der Kunsttheorie unterrichtet hat. Er schrieb auch Artikel über litauische Kunst für deutsche Zeitungen sowie für die Kunstzeitschrift "Kunstwerk", eine der 3 besten im damaligen Deutschland. Er hielt Vorlesungen auf Deutsch über A. Galdikas und
V. K. Jonynas zu ihrer Ausstellung im Augustiner Museum. Er stellte das Schaffen des berühmten litauischen Malers M. K. Čiurlionis (1875-1911) für die europäische Kunstwelt vor. A. Rannitas hat richtig viel zum Erfolg der litauischen Kunst in Deutschland beigetragen.
Die Kunsthochschule Freiburg diente nicht nur als finanzielle Unterstützung
für litauische Künstler, sondern man fand hier auch günstige Umgebung zum Schaffen. In Freiburg erlangte A. Galdikas (1893-1969) seine schöpferische Reife, der aber 1947 nach Paris und dann 1952 nach New York ging. Eine neue Kunstform entdeckte hier V. Kasiulis (1918-1995), der 1948 nach Paris zog, wo er berühmt wurde. Doch die entscheidende Rolle spielte Freiburg im Leben von V. K. Jonynas, als Leiter der Kunsthochschule sowie als Künstler.
*Tomas Sakalauskas. Kelionė. Vilnius, 1991, S. 99.
**Giessler R. Litauische Kunst // Badische Zeitung, 22. November 1946.
DĖSTYTOJAI MENININKAI
1946 m. vasario 11 d. įsteigus Freiburgo Dailės institutą, po visas pabėgėlių zonas
buvo išplatinti kvietimai dėstytojauti. Atsiliepė vien lietuviai, nes padėtis buvo nestabili, o apmokėjimas - bevertėmis vokiškomis reichsmarkėmis. Tiesa, vėliau situacija pagerėjo, nes dalį atlyginimo imta mokėti ir prancūziškais frankais. Taigi, institute dėstė 19 dėstytojų: tapybos studijoje - V. Vizgirda, A. Galdikas, A. Valeška; skulptūros - A. Marčiulionis; grafikos - T. Valius; tekstilės - A. Tamošaitienė ir A. Tamošaitis; keramikos - E. Marčiulionienė, A. Muraitis; piešimo klasėje - V. K. Jonynas, V. Kasiulis, T. Zikaras, V. Kmitas; bendrajame kurse - A. Rannitas (meno teorija), Iz. Kaunas (plastinė anatomija), A. Čipkus (Nyka - Niliūnas), J. Aleksandravičienė (prancūzų kalba), M. Galdikienė, H. Nagys (vokiečių k.).*
Kaip minėta, daugiausia dėstytojų buvo iš Kauno meno mokyklos bei Taikomojo dailės instituto, kurie prisidėjo ir prie lietuviško meno sklaidos Vokietijoje. Studijos Freiburge prasidėjo 1946 liepą, o jau lapkritį - gruodį Freiburgo Augustinų muziejuje atidaroma V. K. Jonyno ir A. Galdiko paroda, kuri nustebino vokiečius. Vokiškoje spaudoje buvo pripažinta, kad tai - europinis lygis!**
1947-49 m. buvo surengtos dar 5 lietuviškos parodos Vokietijoje (Oldenburgas, Konstanz'a, Kitzingenas prie Maino, Tübingenas, Baden-Badenas). Ypač aktyvūs buvo V. K. Jonynas ir
A. Galdikas, kurie pakviečiami surengti savo parodas ir Paryžiuje (1948-49), o taip pat - V. Kasiulis bei A. Rannitas. Pastarasis ne tik dėstė menotyrą, bet ir rašė straipsnius į laikraščius bei į vieną iš trijų svarbiausių pokarinės Vokietijos meno žurnalų "Kunstwerk". Jis skaitė paskaitas vokiečių kalba apie V. K. Jonyną ir A. Galdiką, kurie išgarsėjo su savo paroda Augustinų muziejuje, bei ėmėsi propaguoti M. K. Čiurlionio, kai pirmojo abstrakcionisto, kūrybą. A. Rannitas tikrai nemažai prisidėjo prie lietuviškojo meno sėkmės Vokietijoje.
Taigi, Dailės institutas Lietuvos dailininkams suteikė ne tik pragyvenimą, bet ir kūrybinę aplinką. Freiburge subrendo A. Galdikas (1893-1969), kuris nuo 1947 apsigyvena Paryžiuje, vėliau nuo 1952 - Niujorke. Čia naują meno formą atrado V. Kasiulis (1918-1995), kuris išgarsėjo taip pat Paryžuje, kur ir praleido likusį savo gyvenimą. Bet ypač lemtingas Freiburgo periodas buvo V. K. Jonynui - ir kaip insituto vadovui, ir kaip menininkui.
*Tomas Sakalauskas. Kelionė. Vilnius, 1991, p. 99.
**Giessler R. Litauische Kunst // Badische Zeitung, 22. November 1946.
14
LITHUANIAN ART COLLEGE: V. K. JONYNAS
LITAUISCHE KUNSTHOCHSCHULE: V. K. JONYNAS
LIETUVIŠKASIS DAILĖS INSTITUTAS: V. K. JONYNAS
 | |
| FREIBURG: AUGUSTINER MUSEUM V. K. JONYNAS (antras iš dešinės) su A. Rannitu parodoje (1949) * V. K. Jonynas (the 2nd on the right) and A. Rannitas in an exhibition (1949) |
V. K. JONYNAS, AN ARTIST AND A DIRECTOR OF THE ART COLLEGE
The life of V. K. Jonynas (1907-1997) reflected the drama of fate, that Lithuanian people experienced in the 20th cent. The fortune didn't smile on him, but the Lithuanian artist continued his creative work in Western Europe, as well as in the USA, and became one of the most renowned Lithuanian artists of the 20th cent. He worked as a book illustrator, graphic, painter, sculptor, stained glass artist, stamps, posters and furniture designer.
After graduating art studies in Kaunas (Lithuania) and in Paris (France), he returned to home and was teacher at Kaunas Art School (1935-40) as well as director of Kaunas Art College (1940-41).
At the time, he illustrated 'Metai' of K. Donelaitis, as well as he was one of the organizers of the international exhibition in Paris, where Lithuanian art was presented. In 1938 he was awarded a Cross of Order of the French Legion of Honour.
In 1944, Jonynas retreated to Germany, where in 1946, he founded the Art College in Freiburg.
He was not only director of the College, but also he taught drawing in four languages (Lithuanian, German, French and Russian). He took an active part in many exhibitions too. At that time, V. K. Jonynas illustrated 'Die Leiden des Jungen Werthers' (started in 1943 in Kaunas, finished in 1947 in Freiburg) and 'Belagerung von Mainz' of J. W. Goethe, as well as 'Lokys' of P. Mérimée and 'Hamlet' of W. Shakespeare. He also designed over 50 stamps for the French Occupation zone in Germany. They were described as the most artistic stamps in Europe after WWII. *
When Freiburg Art College was closed, V. K. Jonynas moved to Mainz, where he taught at the Art and Building School. At that time, he was invited to the USA, to New York, where he taught at the Catan-Rose Institute of Fine Arts (1951–1957) and Fordham University (1957–1973). In the United States Jonynas continued to illustrate books and to create postal stamps. There, he started to work as sculptor, stained glass artist and furniture designer, and in 1955 he founded his art studio 'Jonynas and Shepherd Art studio, Inc.' When independence was declared in Lithunia, he returned from New York to his country again, where he dead in 1997.
Freiburg had a decisive influence on V. K. Jonynas not only because of his exhibitions, book illustrations or created postal stamps. There happened the essential change in his art works - they became abstract. Between troubled lines, you can discover the strange colour, that you can't describe. Does this colour mean longing for lost home?**
V. K. Jonynas would have gone in Lithuanian art history, if he had managed Freiburg Art College only. This College was graduatet by many famous artists, who later represented Lithuanian culture in the world. It was one person - V. K. Jonynas, who brought together 'artists without homes' and who was able to construct the tower of steadiness in the unsteady times.** He was very creative and active in cultural life in exile and became one of the most famous Lithuanian artists of the 20th century. So, you could say, that V. K. Jonynas himself looked like a tower... Like the tower of Freiburg Minster (the Cathedral of Freiburg), admired by him so much! His creative powers attracted not only visual artists, but also future famous poets and writers.
*Bekannte Briefmarkenkünstler. Von Sepp Schuller, Aachen. V. K. Jonynas. - Die Sammler - Lupe, 1954, Nr. 17, p. 278-281.
**Tomas Sakalauskas. Kelionė. Vilnius, 1991, p. 109-111, p. 120-125.
V. K. JONYNAS ALS KÜNSTLER UND LEITER DER KUNSTCHOCHSCHULE
Das Leben von V. K. Jonynas (1907-1997) ist ein Spiegelbild des Schicksalsdramas, das Litauen im 20. Jh. erlebt hat. Trotz aller Schicksalsschläge setzte der litauische Künstler sein schöpferische Tätigkeit sowohl in Westeuropa, als auch in den USA erfolgreich fort, und nahm einen Sonderplatz in der litauischen Kunstgeschichte ein. Er arbeitete als Buchillustrator, Grafiker, Maler, Bildhauer, Buntglaskünstler, Briefmarken-, Plakat- und Möbeldesigner.
Nachdem V. K. Jonynas Kunststudien in Kaunas und Paris (Frankreich) absolviert hatte,
kehrte er nach Kaunas (Litauen) zurück, wo er zuerst an einer Kunstschule (1935-40) unterrichtete und später eine Kunsthochschule (1940-41) leitete. In dieser Zeit illustrierte er "Metus" ("Die Jahreszeiten") von K. Donelaitis sowie war einer der Veranstalter der Weltausstellung in Paris, wo auch litauische Kunst vorgestellt wurde. Danach (1938) wurde er mit dem Nationalorden der Ehrenlegion Frankreichs ausgezeichnet.
V. K. Jonynas emigrierte 1944 nach Deutschland, wo er 1946 die litauische Kunsthochschule in Freiburg gründete. Er leitete diese Schule sowie unterrichtete hier Zeichnen, übrigens in vier Sprachen (Litauisch, Deutsch, Französisch und Russisch). Er nahm aktiv an verschiedenen Ausstellungen teil. In dieser Zeit illustrierte er "Die Leiden des Jungen Werthers" (angefangen 1943 in Kaunas, beendet 1947 in Freiburg) und "Belagerung von Mainz" von J. W. Goethe, sowie "Lokys" von P. Mérimée und "Hamlet" von W. Shakespeare. Für die französische Besatzungszone in Deutschland entwarf er damals auch die meisten Briefmarken-Ausgaben, die als die schönsten in Nachkriegseuropa anerkannt wurden.*
Nachdem die Kunsthochschule von Freiburg geschlossen worden war, ging V. K. Jonynas nach Mainz, wo er an der Kunst- und Bauschule unterrichtete. In dieser Zeit wurde er nach New York eingeladen, wo er Kunstfächer an der Kunsthochschule von Catan- Rose (1951-57) und dann an der Universität Fordham (1957-73) unterrichtete. Dabei setzte er seine schöpferische Tätigkeit als Grafiker, Bildhauer und Buntglaskünstler fort sowie gründete 1955 sein Studio ("Jonynas and Shepherd Art Studio, Inc."). Nach der Unabhängigkeitserklärung in Litauen kehrte der Künstler von New York in die Heimat zurück, wo er 1997 gestorben ist.
Die Freiburger Zeit war für V. K. Jonynas entscheidend nicht nur wegen seiner Ausstellungen sowie der illustrierten Bücher oder entworfenen Briefmarken. Eben hier erlebte er seine schöpferischen Wende - sein rationelles Schaffen wurde abstrakt. Den Einfluss darauf hatten moderne europäische Kunst sowie die unruhige Freiburger Umgebung, die seine stabile Gefühlswelt, erworben in Litauen, geändert hat. In seinen Werken entsteht - laut A. Rannitas - eine unruhige Linie sowie eine sonderbare Farbe, die nicht zu beschreiben ist. Vielleicht ist es die Farbe der Sehnsucht danach, was verloren gegangen ist?**
V. K. Jonynas wäre in die litauische Kunstgeschichte eingegangen, wenn er auch nichts geschaffen, sondern nur die litauische Kunsthochschule in Freiburg gegründet hätte. Hier hatten viele bekannte Persönlichkeiten studiert, die später litauische Kunst in der Welt repräsentierten. Und alles hat mit einem Menschen angefangen, der "Künstler ohne Heimat" zusammengebracht hat.
V. K. Jonynas verstand sozusagen einen Turm der Beständigkeit auf dem unbeständigen Boden zu bauen.** Eigentlich konnte man ihn selbt mit dem Turm des Freiburger Münsters vergleichen, für den er so begeistert war! Die Kunstschule wurde also von einer Persönlichkeit geleitet, die nun als einer der größten litauischen Künstler des 20. Jhs gilt. Eben seine Schöpferkraft zog wohl die anderen an, nicht nur Künstler, sondern auch die künftigen berühmten Dichter sowie Schriftsteller.
*Bekannte Briefmarkenkünstler. Von Sepp Schuller, Aachen. V. K. Jonynas. - Die Sammler - Lupe, 1954, Nr. 17, p. 278-281.
**Tomas Sakalauskas. Kelionė. Vilnius, 1991, p. 109-111, p.120-125.
V. K. JONYNAS KAIP MENININKAS IR INSTITUTO VADOVAS
V. K. Jonyno gyvenimas (1907-1997) atspindi tą drastišką epochą, į kurią pateko Lietuva 20 a. Jo nepalaužė jokie likimo vingiai, jis sugebėjo produktyviai kurti V. Europos ir JAV meno aplinkoje bei užimti išskirtinę vietą lietuvių dailės istorijoje. Dailininko kūrybos palikimas didžiulis: knygų grafika, estampai, piešiniai, vitražai, skulptūros, akvarelės ir aliejinė tapyba, pašto ženklai, plakatai, kiti taikomosios grafikos pavyzdžiai.
V. K. Jonynas buvo baigęs meno studijas Kaune ir Paryžiuje. Grįžęs į Lietuvą iliustravo K. Donelaičio "Metus". Buvo vienas iš organizatorių pristatant lietuvių dailę pasaulinėje parodoje Paryžiuje, po kurios buvo apdovanotas Prancūzijos Garbės legiono ordinu (1938 m.). 1935-40 dėstė Kauno meno mokykloje. 1940-41 vadovavo Kauno Taikomosios dailės institutui. 1944 pasitraukė į Vokietiją, kur 1946 m. įkūrė Freiburgo Taikomosios Dailės institutą. Buvo jo direktorius bei dėstė piešimą, beje, keturiomis kalbomis - prancūzų, vokiečių, rusų ir lietuvių. Tuo pat metu jis aktyviai kūrė ir dalyvavo parodose. Šiam laikotarpiui priklauso iliustracijos J. W. Goethe's "Jaunojo Verterio kančioms" (pradėtos 1943 m. Kaune, baigtos 1947 m. Freiburge) ir "Mainco apgulčiai", P. Mérimée's "Lokiui" bei W.Shakespeare'o "Hamletui". 1946-49 V. K. Jonynas sukūrė per 50 pašto ženklų, kurie buvo pripažinti kaip gražiausi pokario Europoje.*
Užsidarius Freiburgo Dailės institutui V. K. Jonynas 1950 m. persikelė į Maincą, kur dėstė Mainco meno ir statybos mokykloje. Gavęs pakvietimą atvykti į JAV, jis nuo 1951 m. įsikūrė Niujorke. Čia jis dėstė dailės disciplinas Katan Rouzo meno institute (1951-57) bei Fordhamo universitete (1957-73). Be pedagoginės veiklos V. K. Jonynas intensyviai kūrė (grafika, skulptūros, vitražai, etc.), 1955 jis įsteigė savo monumentaliosios dekoratyvinės dailės studiją Niujorke ("Jonynas and Shepherd Art studio, Inc.). Po nepriklausomybės paskelbimo dailininkas grįžo į Lietuvą, kur gyveno iki savo mirties 1997 metais.
Freiburgo etapas V. K. Jonynui buvo ir reikšmingas (iliustruotos knygos, sukurti pašto ženklai, surengtos parodos), ir lemtingas, nes čia jo kūryboje įvyko lūžis - kelionė į laisvą piešinį. Įtakos turėjo tiek prancūzų ir vokiečių modernusis menas, tiek į jo stabilų ir ramų jausmų pasaulį, atsivežtą iš Lietuvos, įsisukęs nekantrumas, kurį suformavo nerami Freiburgo aplinka. Anot
A. Rannito, Jonyno kūrinuose "atsiranda keista šviesa, nenusakoma spalva. Gal tai ilgesio spalva? Praradimų spalva?"** Racionalieji jo kūrybos aspektai transformavosi į spontaniškuosius, kūryba tapo abstrakti.
Prie Freiburgo Dailės instituto vairo stovėjo žmogus, kuris dabar vertinamas kaip vienas didžiųjų epochos menininkų ir kurio veikla yra tarsi jaudinanti giesmė lietuviškos tėvynės garbei. Net jei
V. K. Jonynas nebūtų intensyviai kūręs, o tik vadovavęs savo įkurtam institutui Freiburge, garbinga vieta lietuvių meno istorijoje būtų užtikrinta. Freiburgo kolektyvas davė gausybę vardų, kurie reprezentavo lietuviškąjį meną svetimųjų tarpe. O juk prasidėjo viskas nuo vieno žmogaus, suvedusio į krūvą "dailininkus be tėvynės". V. K. Jonynas surado galios iškelti pastovumo bokštą laikinojoje žemėje.** Tuometinėje aplinkoje ir jis pats buvo iškilęs tarsi tas Freiburgo katedros bokštas, kuriuo dailininkas, beje, labai žavėjosi. Tai, matyt, pritraukė ir kitus, ir ne tik menininkus, bet ir būsimus garsius poetus bei rašytojus.
*Bekannte Briefmarkenkünstler. Von Sepp Schuller, Aachen. V. K. Jonynas. - Die Sammler - Lupe, 1954, Nr. 17, p. 278-281.
**Tomas Sakalauskas. Kelionė. Vilnius, 1991, p. 109-111, p.120-125.
15
LITHUANIAN ART COLLEGE AS LITERARY OASIS
LITAUISCHE KUNSTHOCHSCHULE ALS LITERATENOASE
LIETUVIŠKASIS DAILĖS INSTITUTAS KAIP LITERATŲ OAZĖ
 |
| FREIBURG: UŽRAŠAS SENAMIESTYJE * A POSTER IN THE OLD TOWN "Skaitymad kenkia durnumui" * 'Reading is dangerous for stupidity' |
'READING IS DANGEROUS FOR STUPIDITY' -
the poster with this idea, discovered in the Old Town of Freiburg this spring, conveys perfect
the intellectual atmosphere of this city, that here is dominated since the Middle Ages, when the University was founded. At Freiburg University studied professors of the Lithuanian Art College
(A. Nyka-Niliūnas and H. Nagys), as well as some students, future poets and writers. Of course, they visited the University Library, although there was a Lithuanian Liibrary in the Art College too. A. Nyka-Niliūnas (1919-2015 ) read especially many books, and not only in Freiburg, but all his life. Before A. Nyka-Niliūnas went to Freiburg, where he taught French, he had published his first poetry book in Tübingen in 1946. In 1949, he emigrated to Baltimore (USA) and worked at the Library of Congress in Washington. At that time, A. Nyka-Niliūnas published still 4 books of his poetry and became one of the most famous poets of Lithuanian literature. The same you could say about H. Nagys (1920-1996), who taught German at Freiburg Art College. In 1945 - 1949, he studied at the University Innsbruck (Austria) taking break from studies often. In Innsbruck, he did his doctorate with doctoral thesis about the poetry of G. Trakl. In Freiburg, H. Nagys published his second poetry book (1947), illustrated by T. Valius, Professor of Art College. In 1949, H. Nagys emigrated to Canada, where he taught at various high schools and at the University of Montreal. In Canada, he published 5 books of his poetry. In the company of H. Nagys and A. Nyka-Niliūnas you could always see the third young writer J. Kaupas (1920-1964), who published his book 'Daktaras Kripštukas pragare' ('Doctor Krapštukas in the Hell') in Freiburg (1948) too. The intellectual friendship of those 'three musketeers' was known at the Lithuanian Art College very well, where studied also the other future famous poets and writers M. Katiliškis (1914-1980), Z. Nagytė (poet Liūnė Sutema, 1927-2013) etc. Their books appeared already in the United States, where they had emigrated. The Lithuanian artists and writers were really very creative and active, and it was, because the Lithuanian cultural life could continue to pulsate in Freiburg.
"LESEN GEFÄHRDET DIE DUMMHEIT" -
das Poster mit dieser Anschrift, entdeckt diesen Frühling in der Altstadt von Freiburg,
gibt perfekt die intellektuelle Atmosphäre dieser Stadt wieder, die hier seit der Gründung der Universität im Mittelalter herrscht. An der Uni Freiburg haben provisorisch sowohl Professoren der Kunsthochschule (A. Nyka-Niliūnas, H. Nagys), als auch einige Kunststudenten, künftige Dichter und Schriftsteller, studiert. Bestimmt haben sie auch die Unibibliothek besucht, obwohl es eine litauische Bibliothek auch in der Kunsthochschule gab. Besonders viel hat A. Nyka-Niliūnas (1919-2015) gelesen, und nicht nur in Freiburg, sondern sein Leben lang. Bevor er nach Freiburg ging, wo er Französisch unterrichtete, war sein erstes Poesiebuch (1946) in Tübingen herausgegeben worden. 1949 emigrierte A. Nyka-Niliūnas nach Baltimore (USA), wo er an der Kongressbibliothek in Washington tätig war. Dabei sind noch 4 Bücher seiner Poesie erschienen, womit er zu einem der berühmtesten Dichter der litauischen Literatur wurde. Dasselbe gilt auch für H. Nagys (1920-1996), der Deutsch an der Freiburger Kunsthochschule unterrichtete und der 1945 - 1949 mit Pausen an der Uni Innsbruck (Österreich) studierte, die er mit Doktortitel absolvierte. Seine Dissertation war über die Poesie von G. Trakl. H. Nagys hat in Freiburge sein zweites Poesiebuch (1947) herausgegeben, illustriert von T. Valius, Professor der Kunsthochschule. Im Jahre 1949 emigrierte H. Nagys nach Canada, wo er an verschiedenen Gymnasien sowie an der Universität von Montreal unterrichtet sowie noch 5 Bücher seiner Poesie herausgegeben hat. In der Gesellschaft von A. Nyka-Niliūnas und H. Nagys sah man immer noch einen Schriftsteller
J. Kaupas (1920-1964), der sein Buch "Daktaras Kripštukas pragare" ("Doktor Krapštukas in der Hölle") auch in Freiburg 1948 herausgegeben hat. Die intellektuelle Freundschaft dieser "drei Musketiere" (wie sie genannt wurden) war in der ganzen Kunsthochschule bekannt, wo auch die künftigen berühmten Dichter und Schriftsteller M. Katiliškis (1914-1980), Z. Nagytė (Dichterin Liūnė Sutema, 1927-2013) u. a. studiert hatten. Ihre Bücher erschienen später in den USA, wohin sie ausgewandert waren. Durch die Tätigkeit der Künstler und Literaten entstand in Freiburg die intensive schöpferische Atmosphäre, in der die litauische Kultur weiter leben konnte.
"SKAITYMAS KENKIA DURNUMUI" -
šis užrašas, aptiktas šį pavasarį Freiburgo senamiestyje, gerai perteikia tą intelektualinę atmosferą, kuria alsuoja šis miestas nuo vidurmažių, kai buvo įkurtas universitetas. Jo paskaitas lankė ir būsimi garsūs lietuvių poetai ir rašytojai, tiek Dailės instituto dėstytojai (A. Nyka-Niliūnas, H. Nagys), tiek studentai. Be abejo, jie lankėsi ir universiteto bibliotekoje, o ir lietuviškajame institute buvo lituanistinė biblioteka, atsivežta dailininkų Tamošaičių.
Ne tik Freiburge, bet visą savo gyvenimą ypač daug skaitė A. Nyka-Niliūnas (1919-2015), kuris 1946 m. Tübingene jau buvo išleidęs savo pirmąją knygą "Praradimo simfonijos" ir kuris Dailės institute dėstė prancūzų kalbą. 1949 m. emigravo į JAV ir, apsistojęs Baltimorėje, dirbo Kongreso bibliotekoje Vašingtone. JAV jis išleido dar 4 lietuviškos poezijos rinkinius išgarsėdamas kaip vienas lietuvių egzilo literatūros korifėjų. Tokias pat poetines aukštumas pasiekė ir H. Nagys (1920-1996), kuris Dailės institute dėstė vokiečių kalbą ir kuris Freiburge išleido savo antrąją knygą "Lapkričio naktys" (1947), kurią iliustravo T. Valius, vienas instituto dėstytojų. H. Nagys 1945-1949 su pertraukomis studijavo dar Insbruko universitete (Austrija), kur apsigynė daktaro disertaciją apie G.Traklio poeziją. 1949 m. H. Nagys išvyko per JAV į Kanadą, kur dėstė Monrealio universitete bei įvairiose gimnazijose ir kur pasirodė dar 5 jo poezijos rinkiniai. Šalia A. Nykos-Niliūno ir H. Nagio visada buvo dar vienas rašytojas - J. Kaupas (1920-1964), kuris Freiburge taip pat išleido savo knygą "Daktaras Kripštukas pragare" (1948).* Šių taip vadinamų "trijų muškietininkų" intelektualinė draugystė buvo garsi visame Dailės institute, kur studijavo taip pat M. Katiliškis (1914-1980), Z. Nagytė (poetė Liūnė Sutema, 1927-2013), kurių knygos pasirodė jau išvykus į JAV. Intensyvi menininkų kūryba bei poetų disputai buvo ta atmosfera, kurioje lietuvių kultūra gyvavo Freiburge.
*Daktaras Kripštukas pragare ir kitos ne mažiau įdomios pasakos, surašytos slaptose Kauno miesto kronikose /
Julius Kaupas ; iliustravo Adolfas Vaičaitis. Freiburgas : Povilo Abelkio lietuviškų knygų leidykla, 1948.
16
FREIBURG MOTIVES IN LITHUANIAN ART AND LITERATURE
FREIBURG IN DER LITAUISCHEN KUNST UND LITERATUR
FREIBURGO MOTYVAI LIETUVIŲ LITERATŪROJE IR MENE
 |
| "LAPKRIČIO NAKTYS" * 'NOVEMBER NIGHTS' H. Nagio antroji knyga, išleista Freiburge (1947) * H. Nagys published his 2nd book in Freiburg (1947) |
 |
| "DAKTARAS KRIPŠTUKAS PRAGARE" (1948) J. Kaupo knyga, išleista Freiburge*The book of J. Kaupas, published in Freiburg |
THE IMAGES OF FREIBURG IN LITHUANIAN ART AND LITERATURE
A. Galdikas, invited to Freiburg, bought tempera paints for his watercolors in German shops and used water from the river flowing through the city. But it didn't inspire him to paint pictures of Freiburg.* The truth is, that you didn't see Freiburg or German motives in Lithuanian art of that time. On the one hand, the relationship with the German culture was complicated because of historical reasons. On the other hand, it was the time, associated with the bittersweet memory of missing home. It was the time of the homesickness, longing, nostalgia, and yearning for a home that you cannot return to. It was, because the most artists aimed at reproducing the past in the present, reconstructing mentally the lost home and painting Lithuanian images. 'Lithuanian people bears considerable similarities with mimosas. When they are afflicted with misfortune, they usually distance themselves from reality blocking it with art spirit' (V. K. Jonynas).*
The same you could say about Lithuanian literature, where you almost don't discover Freiburg
or German motives too. Even in the books of A. Nyka-Niliūnas, H. Nagys and J. Kaupas, published in Tübingen and Freiburg, the main theme is longing for lost home. The best representing of it you can feel in the last poem 'At Home' in the book of H. Nagys. It was inspired by poem 'Winterabend' ('Winter Night') of G. Trakl and created before Christmas (December 22, 1944) after the first months of emigration in Austria. In the poem, there's imagined this blissful moment and joy after returning to home in Lithuania. But 'Coming home' - this dream of H. Nagys - came true in 1990 only...** And only V. K. Jonynas was able to transform his longing for lost home into art painting images of Freiburg and its environs. In this way, he could overcome his complicated relationship with German culture too.
*Tomas Sakalauskas. Kelionė. Vilnius, 1991, p. 105, p. 123.
** http://nijolife.blogspot.com/2016/12/christmas-eve-kucios-heiligabend.html
FREIBURGER BILDER IN DER LITAUISCHEN KUNST UND LITERATUR
Als A. Galdikas nach Freiburg eingeladen wurde, kaufte er Temperafarben für seine Aquarellen in deutschen Geschäften, wobei das Wasser dafür aus dem Bach benutzt wurde, das über die Stadt fließt. Aber es inspirierte nicht, deutsche Bilder darzustellen.* In der Tat gibt es sehr wenig Freiburger oder deutsche Motive in der damaligen litauischen Kunst. Einerseits war das Verhältnis zur deutschen Kultur wegen historischer Gründe kompliziert. Andererseits fühlte man glühende Sehnsucht nach der verlorenen Heimat (Litauen). Und es wurden eben die litauischen Bilder dargestellt, die in Erinnerungen geblieben waren. Laut V. K. Jonynas, Litauer sind Mimosen ähnlich. Im Unglück grenzen sie sich innerlich ab und blockieren die Wirklichkeit durch den Kunstgeist, um ihre Kräfte zu sammeln.*
Dasselbe gilt für die litauische Literatur, in der man auch fast keine Freiburger oder deutsche Motive findet. Sogar in den Büchern von A. Nyka-Niliūnas, H. Nagys und J. Kaupas, herausgegeben in Tübingen und Freiburg, ist das Hauptthema die verlorene Heimat. Im Buch von H. Nagys heißt das letzte Gedicht "Zu Hause", das die brennende Heimatsehnsucht wohl am besten darstellt. Es ist von "Einem Winterabend" von G. Trakl inspiriert und am 22.12.1944, also kurz vor Weihnachten, geschrieben. Es waren nur noch die ersten Monate in der Emigration vergangen, aber im Gedicht träumt man schon von der Seligkeit und Ruhe, die man nach der Rückkehr nach Litauen genießen wird.** Man ahnte noch nicht, dass die Rückkehr erst 1990 wieder möglich ist...
Nur V. K. Jonynas gelang es, das komplizierte Verhältnis zur deutschen Kultur zu überwinden und die Sehnsucht nach Litauen in die Kunst zu transformieren. Er hat viele Bilder von Freiburger Umgebung gezeichnet.
*Tomas Sakalauskas. Kelionė. Vilnius, 1991, p. 105, p. 123.
** http://nijolife.blogspot.com/2016/12/christmas-eve-kucios-heiligabend.html
FREIBURGO VAIZDAI LIETUVIŲ KŪRYBOJE
Freiburge - kaip ir Kaune - didelis dėmesys buvo skiriamas lietuvių liaudies tradicijų
puoselėjimui. Tai buvo tarsi dvasinis ryšys su prarasta Tėvyne. Jos ilgesys buvo toks stiprus, kad tiek dailininkų, tiek rašytojų kūryboje vyravo prarastosios gimtinės vaizdai. Pasikeitusi tikrovė tarytum neegzistavo, nors kultūrinė atmosfera prancūzų valdomoje Vokietijoje buvo labai intensyvi: įvairūs koncertai, parodos (nuo senųjų meistrų iki impresionistų ir modernistų), rimti meno ir literatūros žurnalai, knygos. Tiek dėstytojai (ypač Jonynas, Rannitas), tiek studentai aktyviai lankė ir aptarinėjo parodas.
Bet pasikeitusios tikrovės ženklams kūryboje vis dar nebuvo vietos, tad ir vokiškos aplinkos
vaizdų lietuvių tapyboje, grafikoje ar literatūroje nėra daug. Tapytojai Vizgirda, Valeška yra nutapę vieną kitą Freiburgo gatvių vaizdą. A. Galdikas, pakviestas į Freiburgą, liejo akvareles naudodamas per miestą tekančio upokšnio vandenį bei vokiečių krautuvėse nusipirktus dažus. Bet nei vokiški dažai, nei upelio vanduo neįkvėpė jo tapyti tai, ką mato aplinkui.* Iš vienos pusės tai nutiko galbūt todėl, kad santykis su vokiečių kultūra buvo sudėtingas dėl istorinių peripetijų. Iš kitos pusės - kaip minėta - nei intensyvi kultūrinė aplinka, nei nuostabi Freiburgo gamta nepajėgė nuslopinti Lietuvos ilgesio. Mintyse likę lietuviški motyvai išsiliedavo kūryboje. Anot V. K. Jonyno, lietuvis - kaip mimoza. Užgriuvus nelaimei, jis susitraukia, užsidaro. Meno dvasia atsitveria nuo tikrovės kaupdamas jėgas.*
Dėl tų pačių priežasčių beveik nėra poezijos ar prozos Freiburgo ir apskritai vokiška tematika.
Net A. Nykos-Niliūno Tübingene ar H. Nagio bei J. Kaupo Freiburge išleistose knygose pagrindinė tema - prarasta lietuviškoji žemė. H. Nagio knygos paskutinis eilėraštis "Namai", parašytas Kūčių išvakarėse (1944.XII.22), turbūt stipriausiai perteikia šį ilgesį. Beje, jį inspiravo G. Traklio "Žiemos vakaras". Buvo praėję tik pirmieji emigracijos mėnesiai, o mintyse jau svajota apie palaimintą ramybę ir džiaugsmą, kuris apims peržengus namų slenkstį. Net nenujausta, kad išsvajotas grįžimas į Lietuvą nusikels į 1990-uosius...** Kartai, gimusiai prieškario Lietuvoje, pamatiniai klausimai buvo apie kūrybos šaltinius, menininko identitetą, integraciją ar atsiribojimą. Ir tik vienintelis V. K. Jonynas nuolat piešė iš natūros Freiburgą ir jo apylinkes. Tik jam pavyko įveikti kultūrinį pasipriešinimą, o namų ilgesį transformuoti į kūrybą.
*Tomas Sakalauskas. Kelionė. Vilnius, 1991, p. 105, p.123.
**http://nijolife.blogspot.com/2016/12/christmas-eve-kucios-heiligabend.html
17
FREIBURG IN ART OF V. K. JONYNAS
FREIBURG IM SCHAFFEN VON V. K. JONYNAS
FREIBURG'AS V. K. JONYNO KŪRYBOJE
 |
| FREIBURG:
KATEDRA * MÜNSTER * MINSTER Pašto ženklas, sukurtas V. K. Jonyno * The postal stamp, designed by V. K. Jonynas |
 |
| FREIBURG:
KATEDRA * MÜNSTER * MINSTER Pašto ženklas, sukurtas V. K. Jonyno * The postal stamp, designed by V. K. Jonynas |
GERMAN IMAGES, CREATED BY V. K. JONYNAS
V. K. Jonynas associated his Freiburg time with longing for missing home and homesickness*.
But the artist was able to transform his longing for Lithuania into art, and so he could overcome
his complicated relationship with German culture.
In Germany, V. K. Jonynas discovered famous personalities, historic monuments and unique landscapes (especially next to Freiburg!), that he liked to drew. Later, he used these motifs designing German stamps, described as the most artistic stamps in Europe after WWII.*
V. K. Jonynas was especially fond of Freiburg Cathedral, called Freiburg Minster, that symbolized the strength of the human spirit for him. It is amazing, that this cathedral was one of the lucky ones to escape destruction from the war in the city center. Its tower, built 400 years ago, rose up above ruins in the background of mountains. (...) It reminded, that the people can not only destroy, but also create..."* In 1950, V. K. Jonynas moved to Mainz with his family. He left Freiburg and its Gothic Cathedral, whose architects wanted to reach the sky with its tower. The Minster radiated majesty and creative power after so many years too...*
After V. K. Jonynas had won a stamp competition, at first, he designed the stamp with Freiburg Cathedral. He proved, that so a small picture can be unique and impress monumentally too (...).* On his stamps, there were also depicted other German monuments, as well as famous people (Schiller, Hölderlin, Beethoven etc.) and landscapes. 'V. K. Jonynas, artists of Lithuanian origin, who has lived in Freiburg for some years, had significant influence on the development of the German postal stamps. His style was new and so unique, that you can't repeat it. The art magazine 'Kunstwerk' described his stamps as the most beautiful in Europe. It was a big loss for German stamp art, when V. K. Jonynas left Germany. (...) He could understand the German spirit, because he was a great artist.** In the 'Herder Encyclopedia', you will discover only two Lithuanian representatives - K. Donelaitis and V. K. Jonynas, because they influenced the German culture (Herder Encyklopedia. Verlag Herder Freiburg, Germany, 1948).
Freiburg and its environs did V. K. Jonynas so good to understand the German spirit, while
the most of his colleagues and students distanced themselves from it. But exactly in Freiburg, they discovered ideas for their books, published in the USA later.* In these works, you don't discover many German motifs too. But Freiburg was mentioned in letters and diaries often and quite positive.
*Tomas Sakalauskas. Kelionė. Vilnius, 1991, p. 98, p. 101, 116, 124.
** Bekannte Briefmarkenkünstler. Von Sepp Schuller, Aachen. V. K. Jonynas. - Die Sammler - Lupe, 1954, Nr. 17, p. 278-281.
DEUTSCHE BILDER IM SCHAFFEN VON V. K. JONYNAS
V. K. Jonynas fühlte den Tragismus der verlorenen Heimat immer wieder*. Aber der Künstler verstand seine Sehnsucht nach Litauen in die Kunst zu transformieren und das komplizierte Verhältnis zur deutschen Kultur zu überwinden.
In Deutschland entdeckte V. K. Jonynas berühmte Persönlichkeiten, historische Denkmäler sowie eigenartige Naturlandschaften, die er gerne zeichnete - besonders in der Umgebung von Freiburg. Diese Motive benutzte er später in den Entwürfen der deutschen Briefmarken, die in ganz Europa anerkannt wurden.*
Besonders begeistert war V. K. Jonynas für Freiburger Münster, das für ihn die Stärke des menschlichen Geistes symbolisierte. "Es war wie ein Wunder, dass alles nach dem Krieg im Zentrum von Freiburg zerstört war außer Münster. Sein Turm, gebaut vor 400 Jahren, ragte über Ruinen im Hintergrund von Bergen auf. (...) Es erinnerte daran, dass die Menschen nicht nur zerstören, sondern auch schaffen können..."* 1950 übersiedelte V. K. Jonynas mit seiner Familie nach Mainz. Er verließ Freiburg und nahm Abschied vom gotischen Münster, dessen Baumeister planten, mit seinem Turm den Himmel zu erreichen (...). Das Münster strahlte Majestät und schöpferische Kraft auch nach so vielen Jahren aus..."*
Nachdem V. K. Jonynas den Wettbewerb für Briefmarken gewonnen hatte, stellte er zuerst Freiburger Münster dar und bewies damit, dass sogar so kleine Bilder eigenartig und monumental wirken können (...).* Auf seinen Briefmarken wurden auch andere deutschen Architekturdenkmäler sowie berühmte Persönlichkeiten (Schiller, Hölderlin, Beethoven etc.) und Landschaften dargestellt. "Einen sehr großen Einfluss für die Entwicklung der deutschen Briefmarkenkunst hatte V. K. Jonynas, Künstler litauischer Herkunft, der einige Jahre in Freiburg wirkte. Sein Stil war neu und so eigenartig, dass es schwer zu wiederholen ist. Die Kunstzeitschrift "Kunstwerk" erklärte seine Briefmarken zu den schönsten in Europa. Es ist also ein sehr großer Verlust für die deutsche Briefmarkenkunst, dass V. K. Jonynas Deutschland verlassen hat. (...) Er konnte den deutschen Geist verstehen, denn er war ein großer Künstler.**
In der "Herderenzyklopädie" endeckt man nur zwei litauische Vertreter - K. Donelaitis und V. K. Jonynas, denn sie haben ihre Spuren in der deutschen Kultur hinterlassen (Herder Encyklopedia. Verlag Herder Freiburg, Germany, 1948).
Eben Freiburger Umgebung war für V. K. Jonynas entscheidend, um den deutschen Geist zu verstehen. Leider distanzierten sich die meisten seinen Kollegen sowie Studenten davon. Obwohl man keine deutschen Motive in ihrem Schaffen findet, aber in Freiburg entstanden Ideen für ihre Werke, die später in den USA erschienen.* Leider sind fast keine Freiburger oder deutschen Motive auch in diesen Werken zu entdecken. Und nur in Briefen sowie Tagebüchern wurde Freiburg erwähnt - und ziemlich positiv.
*Tomas Sakalauskas. Kelionė. Vilnius, 1991, S. 98, 101, 116, 124.
**Bekannte Briefmarkenkünstler. Von Sepp Schuller, Aachen. V. K. Jonynas. - Die Sammler - Lupe, 1954, Nr. 17, S. 278-281.
VOKIŠKI VAIZDAI V. K. JONYNO KŪRYBOJE
"Šeštadienio vakarais, - mena V. K. Jonynas, - Katiliškis ateidavo į mūsų namus...
Nebuvau sutikęs kito žmogaus, kuris taip širdgėliškai būtų išgyvenęs žemės netektį. (...)
Tragizmas tvyrojo virš mūsų: gyveno dabarty, o kalbėjo apie praeitį, rašė atsiminimus. Su tais atsiminimais ir tolo, tolo nuo savo žemės, kurios pulsą tebegirdėjo. Ja gyveno, o jos nebėra..."*
Taigi, V. K. Jonynas taip pat išgyveno gimtinės ilgesį, bet sugebėjo jį paversti kūyba. Dailininkas tokiu būdu įveikė ir kultūrinį pasipriešinimą, nes jam Vokietija tapo svarbi dėl kultūros palikimo - žymių žmonių, istorijos paminklų, gamtovaizdžių. Jis nuolat piešė Freiburgą ir jo apylinkes, o vokiški motyvai vėliau buvo panaudoti Vokietijos pašto ženkluose, kurie sulaukė didžiulio pripažinimo.*
V. K. Jonyną ypač žavėjo Freiburgo katedra, kuri jam buvo tarsi nepalaužiamos žmogaus dvasios simbolis. "Freiburgo centre po karo sveika išliko tik Miunsterio katedra. Aplinkui viskas sugriauta, kalvų ir griuvėsių fone iš toli matyti per stebuklą išlikęs jos bokštas, kurį prieš 400 metų iškėlė statytojai. Karas iš čia dar nepasitraukė. Žmogaus kuriančio ir griaunančio pėdsakai..."* 1950 m. pavasarį jis su šeima keliasi į Maincą ir palieka Freiburgą, atsisveikindamas su gotikinės katedros bokštu, kurio statytojai norėjo pasiekti dangų, susilyginti su juo. Kiek didybės jo kylančiame ritme! Kūrybinė šviesa iš jo tebespinduliuoja ir praėjus daugybei metų..."*
Tad laimėjęs pašto ženklu konkursą, neatsitiktinai jis pirmiausia ir pavaizdavo katedrą
įrodydamas, kad ir tokio formato kūrinėliu galima pasiekti savito, tiesiog monumentalaus poveikio.* Ant V. K. Jonyno sukurtų pašto ženklų matome ir kitus architektūros paminklus, o taip pat garsias asmenybes (Schiller, Hölderlin, Beethoven etc.) bei gamtos vaizdus. Per kelis metus jis išaugo į tikrą pašto ženklų dailininką, kuris ėjo dar nematytu keliu ir kurio pavardė minėtina tarp įžymių pašto ženklų kūrėjų visoje pokario Europoje. "Prie menininkų, turėjusių lemiamos įtakos vokiečių pašto ženklų kūrimui, visų pirma priklauso iš Lietuvos kilęs ir kelis metus Freiburge dirbęs grafikas V. K. Jonynas. Jų stilius naujas, savitas ir nepakartojamas. Meno žurnalas "Kunstwerk" jo kūrinius priskyrė prie gražiausių Europos pašto ženklų. Vokiečių pašto ženklų menui buvo didelis nuostolis, kad dailininkas išvyko iš Vokietijos. (...) Kaip didelis menininkas jis sugebėjo įsijausti į vokiečių dvasią."**
Didžiojoje Herderio enciklopedijoje" yra tik K. Donelaitis ir V. K. Jonynas, tik du, kurie įspaudė pėdsakus vokiečių kultūroje (Herder Encyklopedia. Verlag Herder Freiburg, Germany, 1948). Vokišką dvasią V. K. Jonynui padėjo suprasti būtent Freiburgo aplinka, nuo kurios dauguma mokyklos dėstytojų ir studentų buvo atsiriboję. Bet nors jie ir nekūrė vokiška tematika, bet pvz., iš tuometinių rašytojo M. Katiliškio laiškų galima spręsti, jog Freiburge gimė idėjos ne vienam už kelerių metų JAV parašytam kūriniui.* Turbūt ne jam vienam Vokietijoje formavosi metmenys jau Amerikoje išleistoms knygoms, nors ir ten Freiburgo ar vokiškų motyvų beveik nėra. Tuo tarpu laiškuose ir prisiminimuose Freiburgas minimas dažnai.
*Tomas Sakalauskas. Kelionė. Vilnius, 1991, p. 98, p. 101, p. 116, p. 124.
** Bekannte Briefmarkenkünstler. Von Sepp Schuller, Aachen. V. K. Jonynas. - Die Sammler - Lupe", 1954, Nr. 17, p. 278-281.
18
FREIBURG: IMPRESSIONS
FREIBURG: EINDRÜCKE, EINBLICKE
FREIBURG'AS: ĮSPŪDŽIAI, ĮŽVALGOS
 |
| GÜNTERSTAL: Magnolijos * Magnolias |
MEMORIES OF FREIBURG IN LETTERS AND DIARIES
The memories were associated with magnolias and vineyards, as well as with the Freiburg Cathedral, that shone like a guiding star over the ruins in the city center. It was hard to believe, that there people could live in razed buildings. But it was true, and you can read about it in the diary of A. Nyka-Niliūnas.* There, the future famous poet mentioned also the burning summer in Freiburg,as well as its late autumn and its spring wind 'Fön'), that came always suddenly and grew urgent wish in him to open all the windows.* A. Nyka-Niliūnas spent his first emigration years in Tübingen, and this city he liked more than Freiburg. But he found both cities perfectly 'to be alone and not to think about the others, that live somewhere and probably suffer.'* In summer 1949, the poet left Freiburg "with some streets (Dreikönigstraße of Sandra) and addresses (Auf der Hardt 5, Turennestrasse 14), locked inside his head.* Sandra was his future wife, and their son and daughter were born in Freiburg. Before the departure to the USA, both had lived in the apartment Turennestrasse 14, where V. K. Jonynas, Director of the Art College, made his home later. On one of the last days in Germany, A. Nyka-Niliūnas struck balance of his German emigration in the diary: 'Everything is different and foreign there, therefore I leave this country without feeling repentance of it."* After coming to the USA (end of October 1949), he wrote in his diary again: 'It is a completely new situation. The German emigration years without worries are gone forever, and now you have to play with real money."*
When the great emigration wave to the USA occured in Freiburg, M. Katiliškis gave knowledge, that he would live 'the wonderful Freiburg' in October 1949 too.** The future famous writer came to this city very unhappy, because he lost his paradise - Lithuania. But there, where you have so much wine, sunlight and southern atmosphere, he became well again.** In Freiburg, M. Katiliškis met his future wife Z. Nagyte (later - poet Liūnė Sutema), who studied here too.
'Not only I and Marius, but also many others remembered Freiburg usually as something bright. The Freiburg time seemed to be cheerful, happy and somehow unreally. Very sad, that it was so shirt... So short, but I could speak about it without stopping, and there would be never enough time for it,' wrote Z. Nagytė later in the USA.**
In America, Freiburg became the second lost paradise. The first one was Lithuania, and the Black Forest next to the Art College reminded it all the time. It was, because professors and students liked to stroll around the Forest and wrote about it in their letters or diaries.
*A. Nyka-Niliūnas. Dienoraščio fragmentai 1938-1975 ('The Diary 1939-1975: Fragments'). Baltos lankos, 2002,
P. 153, 202, 204, 212, 213, 217, 221, 224-226.
**Tomas Sakalauskas. Kelionė. Vilnius, 1991, P. 100, 102, 123.
ERINNERUNGEN AN FREIBURG IN BRIEFEN UND TAGEBÜCHERN
Die Erinnerungen sind oft mit Magnolien und Weinbergen sowie mit dem Freiburger
Münster verbunden, das wie ein Leitstern über die Ruinen in der Stadtmitte leuchtete. In seinem Tagebuch erzählte A. Nyka-Niliūnas, dass die Leute hier sogar in zerstörten Gebäuden wohnten, obwohl es kaum zu glauben war, dass die bewohnbar sind.* Der künftige berūhmte Dichter erwähnte auch den brennenden und verbrennenden Sommer in Freiburg sowie den späten Herbst und den immer unerwartet kommenden Frühlingsföhn, mit dem ein unbändiger Wunsch in der Seele entsteht, alle Fenster zu öffnen.* Für A. Nyka-Niliūnas war Freiburg nie mit Tübingen zu vergleichen, wo er seine ersten Emigrationsjahre verbracht hatte. Aber beide Städte fand er ideal "allein zu sein und nicht an andere zu denken, die irgendwo leben und vermutlich leiden."* Im Sommer 1949 verließ der Dichter Freiburg "mit einigen im Gedächtnis verankerten Straßen (Dreikönigstraße von Sandra), Adressen (Auf der Hardt 5, Turennestrasse 14).* Sandra war seine künftige Frau, mit der er einen Sohn und eine Tochter hatte, die in Freiburg geboren waren. Später lebten beide bis zur Abreise in die USA in der Wohnung Turennestrasse 14, in die dann
V. K. Jonynas, Leiter der Kunsthochschule, umzog.
Vor der Abreise bewertete A. Nyka-Niliūnas das Ergebnis seiner deutschen Emigrationsjahre, indem er im Tagebuch schrieb: "Alles blieb hier fremd, deshalb reise ich ohne Reue ab.* Nach der Ankunft in den USA (Ende Oktober 1949) fügte er hinzu: "Es ist eine absolut neue Situation. Deutsche Emigrationsjahre ohne Sorgen sind für immer vorbei, und nun muss man mit Echtgeld spielen."*
Als die große USA-Emigrationswelle kam, teilte M. Katiliškis mit, dass auch er "das wunderbare Freiburg" im Oktober 1949 verlässt.** Traurig und betrübt war er hierher nach dem verlorenen Paradies - Litauen - gekommen. Aber in dieser Stadt, wo es "so viel Wein, Sonne und südländischen Geist gibt", belebte sich sein Gesicht.** In Freiburg hat er auch seine künftige Frau Z. Nagyte (später Dichterin - Liūnė Sutema) kennen gelernt, die hier studierte.
"Freiburg taucht in Erinnerungen ziemlich oft als etwas Helles nicht nur für mich und Marius, sondern auch für viele andere auf... Die ganze Freiburger Zeit scheint glücklich und irgendwie irreal zu sein... Leider, so kurz... So kurz, aber ich könnte darüber erzählen, ohne zu stoppen und es wäre nie genug Zeit dafür," schrieb Z. Nagytė später schon in den USA.**
In den USA wurde Freiburg zum zweiten verlorenen Paradies. Das erste aber war Litauen, an das der Schwarzwald in der Nähe von der Kunsthochschule ständig erinnerte. Vermutlich deshalb ging man dorthin so oft spazieren, was in Briefen oder Tagebüchern immer wieder erwähnt worden ist...
*A. Nyka-Niliūnas. Dienoraščio fragmentai 1938-1975 ("Das Tagebuch 1938-1975: Fragmente"), Baltos lankos, 2002,
S. 153, 202, 204, 212, 213, 217, 221, 224-226.
**Tomas Sakalauskas. Kelionė. Vilnius, 1991, S. 100, 102, 123.
FREIBURGAS PRISIMINIMUOSE, LAIŠKUOSE, DIENORAŠČIUOSE
Laiškuose ir prisiminimuose dažnai minimos magnolijos, vynuogynai bei Freiburgo katedra,
kuri buvo tarsi kelrodė žvaigždė virš griuvėsių miesto centre. Freiburgas, iš tiesų, buvo labai sugriautas, ypač jo centras. Savo dienoraštyje A. Nyka-Niliūnas mini J. Kaupą, kuris gyveno taip subombarduotame name, kad sunku buvo patikėti, kad jame kas nors galėtų gyventi.* Būsimas garsus poetas taip pat mini, kad vasara šiame mieste yra tikra, deganti ir deginanti, ruduo - vėlyvas, o pavasarinis vėjas ("Föhnas") - visada nelauktas, sielą veriantis ir sukeliantis nesuvaldomą norą atidaryti visus langus ir bėgti iš namų.* A. Nykai-Niliūnui Freiburgas niekada neprilygo Tübingenui, kur jis praleido savo pirmuosius emigracijos metus. Bet jam abu miestai idealūs "būti vienam ir nežinoti, kad kas nors kur nors gyvena ir galbūt kenčia." 1949 vasarą poetas paliko Freiburgą "su kai kuriomis jame jau įaugusiomis gatvėmis (Sandros Dreikönigstrasse), adresais (Auf der Hardt 5, Turennestrasse 14).* Freiburge jis susilaukė sūnaus ir dukters su Sandra, savo būsima žmona, kuri vėliau irgi apsigyveno bute Turennestrasse 14. Išvykdami į JAV jie paliko šį butą V. K. Jonynui, Dailės instituto direktoriui. Prieš išvykdamas A. Nyka-Niliūnas suvedė ir savo vokiškos emigracijos balansą:
"Viskas čia pasiliko svetima, todėl išvažiuosiu nė kiek nesigailėdamas."* O atvykęs į Ameriką 1949 spalį užfiksavo: "Iš tiesų, tai visiškai nauja situacija. Nerūpestingi "tremties metai" Vokietijoje negrįžtamai praėjo, ir nuo dabar reikės lošti jau tikrais pinigais."*
Atėjus didžiajai emigracijos bangai į JAV, M. Katiliškis pranešė, kad 1949 spalį ir jis paliks "nuostabųjį Freiburgą" (...)**, į kurį atvyko liūdnas po prarasto rojaus - Lietuvos. Jis atsigavo šiame mieste, kur, anot jo, tiek daug vyno, saulės ir pietų dvelkimo.** Čia jis susipažino ir su savo būsima žmona Z. Nagyte (vėliau - poete Liūne Sutema), poeto Henriko Nagio seserimi. Ji taip pat studijavo Freiburge, atsikėlusi iš Insbruko (Austrijos) kartu su broliais - Martynu ir Henriku.
Jau būdama JAV, Z. Nagytė rašė: "Freiburgas ne vien mano ar Mariaus, bet ir daugelio kitų gyvenime dar dažnai iškils kaip šviesus taškas... Ir tas visas laikotarpis atrodo kažkaip per daug giedras ir kažkaip truputį nuo realybės atitrūkęs... Tik, deja, toks trumpas... Trumpas, o vienok apie jį galėčiau rašyti ant jaučio skūros, vis ją patempdama, ir vis dar būtų per maža vietos viskam išsakyti."**
Jau būnant Amerikoje Freiburgas tampa antruoju prarastu rojumi po Lietuvos, kurią labai priminė šalia Dailės instituto ošiantys Švarcvaldo miškai, mėgiama pasivaikščiojimų vieta. Ne vienas toks pasivaikščiojimas aprašytas laiškuose ar dienoraščiuose.
*A. Nyka-Niliūnas. Dienoraščio fragmentai 1938-1975. Baltos lankos, 2002,
p. 153, 202, 204, 212, 213, 217, 221, 224-226.
**Tomas Sakalauskas. Kelionė. Vilnius, 1991, p. 100, 102, 123.
19
STROLLING AROUND FREIBURG
SPAZIERGÄNGE DURCH DIE UMGEBUNG VON FREIBURG
PASIVAIKŠČIOJIMAI PO FREIBURG'O APYLINKES
 |
| Günterstal'io upelis * The stream of Günterstal |
 |
| FREIBURG: GÜNTERSTAL Švarcvaldas pavasarį * Black Forest in the spring |
 |
| Švarcvaldo augalai * Plants of Black Forest |
THEY USED TO
STROLL!
Lithuanian students and teachers took a stroll through the meadows of Günterstal and
caught trouts in the stream there. They took a stroll through the mountains of Black Forest too, that remembered Lithuania. There, they could even test their knowledge of Lithuanian nature:
'It was a warm spring day, when (...) Marius Katiliškis, Julius Kaupas, Alfonsas Nyka-Niliūnas
and Henrikas Nagys took a stroll around the wooded hill nearby the Art College. After the short winter, the nature awaked and coloured the hillside with blooming flowers and plants. When Marius asked (...) 'What is it?', first one, then another answered, that it's a flower or a plant. But Marius named all the trees, bushes and plants. Finally he added: 'Ah, you are poets and writers, but you don't know the names of such simple trees and plants!'*
Strolling around the Black Forest, they discussed about intellectual subjects too.
It is mentioned by A. Nyka-Niliūnas in his diary (07.08.1948):
'I and Julius (Kaupas) took a stroll behind 'Rebhaus' along the forest path leading to the street
Auf der Hardt 5. We discussed about Unamuno, Nietzsche, and then about Strindberg (...). Walking down,
we were already under discussion about Henrikas Nagys and his poem 'A big tree nearby Market Square.'**
It's interesting, that they talked about a big tree in the poetry passing a small Douglas fir,
that became the highest tree of Germany (65 m, 2015). This big already one-hundred-year-old tree (planted in 1913) grows at a forest path nearby the former Lithuanian Art College. It is an authentic witness to strolling Lithuanian students and professors. But they passed the Douglas fir without looking at it, because all enjoyed magnolias and flowering valleys, especially in spring...
*Tomas Sakalauskas. Kelionė. Vilnius, 1991, P. 101.
**A. Nyka-Niliūnas. Dienoraščio fragmentai 1938-1975 ('The Diary 1939-1975: Fragments').
Baltos lankos, 2002, P. 205.
DIE SPAZIERGÄNGE
fanden offensichtlich oft statt. Die künftigen Kunst- und Literaturpersönlichkeiten
bummelten durch die Wiesen von Günterstal und fangen Forellen hier im Bach. Sie bummelten durch den Schwarzwald, der eigentlich an Litauen erinnerte. Man konnte hier sogar die Kenntnisse über die litauische Natur prüfen:
"An einem warmen Frühlingstag streiften vier Männer durch den bewaldeten Hügel neben der Kunsthochschule.
Es waren Marius Katiliškis, Julius Kaupas, Alfonsas Nyka-Niliūnas und Henrikas Nagys. Nach dem kurzen Winter war die Natur schon erwacht, und der Hügelabhang bot ein farbiges Bild von blühenden Blumen und Kräutern.
Auf die ständige Frage von Marius (...) "Was ist das?", antwortete der eine oder der andere ihm, dass es eine Blume oder eine Pflanze ist. Marius aber benennte alle Bäume, Sträucher und Pflanzen. Zum Schluss fügte er hinzu: "Ah, ihr seid Dichter und Schriftsteller, aber ihr erkennt die einfachsten Bäume und Pflanzen nicht!"*
Während der Spaziergänge fanden auch intellektuelle Diskussionen statt, was A. Nyka-Niliūnas in seinem Tagebuch erwähnt (07.08.1948):
"Ich und Julius (Kaupas) bummelten den Waldpfad hinter "Rebhaus" entlang,
der zur Straße Auf der Hardt 5 führte, und diskutierten über Unamuno, Nietzsche, dann über Strindberg (...). Als wir bergab gingen, wurde das Gespräch auf Henrikas Nagys und sein Gedicht "Ein großer Baum am Marktplatz" gelenkt."**
Interessant, dass man von einem großen Baum in der Poesie diskutierte, indem man an einer kleinen Douglasie vorbeiging, die nun Deutschlands höchster Baum (65 m., 2015) geworden ist. Dieser große nun hundertjährige Baum steht steht seit 1913 am Waldpfad in der Nähe der damaligen litauischen Kunsthochschule und ist ein authentischer Zeuge der Spaziergänge von litauischen Studenten und Professoren. Die gingen aber an der Douglasie vorbei, ohne sie zu beachten, denn alle genossen Magnolien und blühende Täler, besonders im Frühling...
*Tomas Sakalauskas. Kelionė. Vilnius, 1991, S. 101.
**A. Nyka-Niliūnas. Dienoraščio fragmentai 1938-1975 ("Das Tagebuch 1938-1975: Fragmente").
Baltos lankos, 2002, S. 205.
PASIVAIKŠČIOJIMAI,
matyt, būdavo dažni. Iš rašytų laiškų žinome, kad būsimi lietuviško meno ir literatūros
korifėjai vaikščiojo po Günterstal'io pievas bei braidė po čia tekantį upelį, kuriame net gaudė upėtakius. Jie vaikščiojo po Švarcvaldo kalnus ir miškus, kurie taip priminė Lietuvą, kad čia buvo galima tikrinti žinias apie lietuvišką gamtą:
"Vieną šiltą pavasario popietę kalvos šlaitu netoli Meno mokyklos traukė keturi vyrai: Marius Katiliškis, Julius Kaupas, Alfonsas Nyka-Niliūnas ir Henrikas Nagys. Gamta buvo atkutusi po trumputės žiemos, visokios žolės ir gėlės įvairiaspalviais žiedais margino šlaitą.
O Marius mūsų vis paklausia (...): "O čia kas?" Tai vienas, tai kitas jam atsako, kad tai gėlė ar žolė. "Nu, va tai tau", - murma Marius. - Čia gi žibutė, čia - ožkabarzdis", - minėdamas vis retesnius lietuviškus vardus. Ir medžių ir krūmų, ir žolynų. O po to taria: "Ot, vyručiai, esat poetai ir rašytojai, o nepažįstat paprasčiausių medžių ir žolynų."*
A. Nyka-Niliūnas savo dienoraštyje (1948.08.07) mini, kad pasivaikšiojimų metu vyko ir intelektualios diskusijos:
"Su Juliumi (Kaupu) keliuku per mišką anapus Rebhauso, kuriuo galima pasiekti Auf der Hardt 5. Unamuno, Nietzsche, po to Strindberg (apie jo Tėvą, Panelę Juliją ir Šmėklų sonatą) (...). Leidžiantis pakalnėn kalba nukrypsta į Henriką Nagį. Jam vis mažiau patinkąs "Didelis medis prie turgaus aikštės", kuriuo ankščiau taip žavėjęsis. Man gi atrodo, kad, nežiūrint įtakų, nežiūrint, kad tas medis auga ne žemėje, bet literatūroje, ir prie vokiškos turgaus aikštės, šis eilėraštis yra bene pats autentiškiausias ankstyvojo jo poezijos periodo kūrinye, gyvas savo emocine įtampa ir pasaulio vizijos, tegu ir knyginės, realumu."**
Įdomus sutapimas, kad kalba eina apie didelį medį, tiesa, literatūrinį. Tuo tarpu prie tako,
kuriuo jie ėjo, augo nedidukė pociūga, pasodinta 1913 m. Dabar tai - aukščiausias Vokietijos medis (65 m., 2015), o tuomet daugelis ėjo nekreipdami į ją dėmesio. Šis didelis jau šimtmečio sulaukęs medis auga prie kelio netoli tuometinio lietuviškojo Dailės instituo ir yra autentiškas jo liudininkas. Jis tikrai mena studentų ir dėstytojų pasivaikščiojimus, nors jo niekas ir nemini. Visus medžius nukonkuruodavo magnolijos, o kvapą gniauždavo žydintys slėniai, ypač pavasarį...
*Tomas Sakalauskas. Kelionė. Vilnius, 1991, p. 101.
**A. Nyka-Niliūnas. Dienoraščio fragmentai 1938-1975. Baltos lankos, 2002, p. 205.
20Lithuanian students and teachers took a stroll through the meadows of Günterstal and
caught trouts in the stream there. They took a stroll through the mountains of Black Forest too, that remembered Lithuania. There, they could even test their knowledge of Lithuanian nature:
'It was a warm spring day, when (...) Marius Katiliškis, Julius Kaupas, Alfonsas Nyka-Niliūnas
and Henrikas Nagys took a stroll around the wooded hill nearby the Art College. After the short winter, the nature awaked and coloured the hillside with blooming flowers and plants. When Marius asked (...) 'What is it?', first one, then another answered, that it's a flower or a plant. But Marius named all the trees, bushes and plants. Finally he added: 'Ah, you are poets and writers, but you don't know the names of such simple trees and plants!'*
Strolling around the Black Forest, they discussed about intellectual subjects too.
It is mentioned by A. Nyka-Niliūnas in his diary (07.08.1948):
'I and Julius (Kaupas) took a stroll behind 'Rebhaus' along the forest path leading to the street
Auf der Hardt 5. We discussed about Unamuno, Nietzsche, and then about Strindberg (...). Walking down,
we were already under discussion about Henrikas Nagys and his poem 'A big tree nearby Market Square.'**
It's interesting, that they talked about a big tree in the poetry passing a small Douglas fir,
that became the highest tree of Germany (65 m, 2015). This big already one-hundred-year-old tree (planted in 1913) grows at a forest path nearby the former Lithuanian Art College. It is an authentic witness to strolling Lithuanian students and professors. But they passed the Douglas fir without looking at it, because all enjoyed magnolias and flowering valleys, especially in spring...
*Tomas Sakalauskas. Kelionė. Vilnius, 1991, P. 101.
**A. Nyka-Niliūnas. Dienoraščio fragmentai 1938-1975 ('The Diary 1939-1975: Fragments').
Baltos lankos, 2002, P. 205.
DIE SPAZIERGÄNGE
fanden offensichtlich oft statt. Die künftigen Kunst- und Literaturpersönlichkeiten
bummelten durch die Wiesen von Günterstal und fangen Forellen hier im Bach. Sie bummelten durch den Schwarzwald, der eigentlich an Litauen erinnerte. Man konnte hier sogar die Kenntnisse über die litauische Natur prüfen:
"An einem warmen Frühlingstag streiften vier Männer durch den bewaldeten Hügel neben der Kunsthochschule.
Es waren Marius Katiliškis, Julius Kaupas, Alfonsas Nyka-Niliūnas und Henrikas Nagys. Nach dem kurzen Winter war die Natur schon erwacht, und der Hügelabhang bot ein farbiges Bild von blühenden Blumen und Kräutern.
Auf die ständige Frage von Marius (...) "Was ist das?", antwortete der eine oder der andere ihm, dass es eine Blume oder eine Pflanze ist. Marius aber benennte alle Bäume, Sträucher und Pflanzen. Zum Schluss fügte er hinzu: "Ah, ihr seid Dichter und Schriftsteller, aber ihr erkennt die einfachsten Bäume und Pflanzen nicht!"*
Während der Spaziergänge fanden auch intellektuelle Diskussionen statt, was A. Nyka-Niliūnas in seinem Tagebuch erwähnt (07.08.1948):
"Ich und Julius (Kaupas) bummelten den Waldpfad hinter "Rebhaus" entlang,
der zur Straße Auf der Hardt 5 führte, und diskutierten über Unamuno, Nietzsche, dann über Strindberg (...). Als wir bergab gingen, wurde das Gespräch auf Henrikas Nagys und sein Gedicht "Ein großer Baum am Marktplatz" gelenkt."**
Interessant, dass man von einem großen Baum in der Poesie diskutierte, indem man an einer kleinen Douglasie vorbeiging, die nun Deutschlands höchster Baum (65 m., 2015) geworden ist. Dieser große nun hundertjährige Baum steht steht seit 1913 am Waldpfad in der Nähe der damaligen litauischen Kunsthochschule und ist ein authentischer Zeuge der Spaziergänge von litauischen Studenten und Professoren. Die gingen aber an der Douglasie vorbei, ohne sie zu beachten, denn alle genossen Magnolien und blühende Täler, besonders im Frühling...
*Tomas Sakalauskas. Kelionė. Vilnius, 1991, S. 101.
**A. Nyka-Niliūnas. Dienoraščio fragmentai 1938-1975 ("Das Tagebuch 1938-1975: Fragmente").
Baltos lankos, 2002, S. 205.
PASIVAIKŠČIOJIMAI,
matyt, būdavo dažni. Iš rašytų laiškų žinome, kad būsimi lietuviško meno ir literatūros
korifėjai vaikščiojo po Günterstal'io pievas bei braidė po čia tekantį upelį, kuriame net gaudė upėtakius. Jie vaikščiojo po Švarcvaldo kalnus ir miškus, kurie taip priminė Lietuvą, kad čia buvo galima tikrinti žinias apie lietuvišką gamtą:
"Vieną šiltą pavasario popietę kalvos šlaitu netoli Meno mokyklos traukė keturi vyrai: Marius Katiliškis, Julius Kaupas, Alfonsas Nyka-Niliūnas ir Henrikas Nagys. Gamta buvo atkutusi po trumputės žiemos, visokios žolės ir gėlės įvairiaspalviais žiedais margino šlaitą.
O Marius mūsų vis paklausia (...): "O čia kas?" Tai vienas, tai kitas jam atsako, kad tai gėlė ar žolė. "Nu, va tai tau", - murma Marius. - Čia gi žibutė, čia - ožkabarzdis", - minėdamas vis retesnius lietuviškus vardus. Ir medžių ir krūmų, ir žolynų. O po to taria: "Ot, vyručiai, esat poetai ir rašytojai, o nepažįstat paprasčiausių medžių ir žolynų."*
A. Nyka-Niliūnas savo dienoraštyje (1948.08.07) mini, kad pasivaikšiojimų metu vyko ir intelektualios diskusijos:
"Su Juliumi (Kaupu) keliuku per mišką anapus Rebhauso, kuriuo galima pasiekti Auf der Hardt 5. Unamuno, Nietzsche, po to Strindberg (apie jo Tėvą, Panelę Juliją ir Šmėklų sonatą) (...). Leidžiantis pakalnėn kalba nukrypsta į Henriką Nagį. Jam vis mažiau patinkąs "Didelis medis prie turgaus aikštės", kuriuo ankščiau taip žavėjęsis. Man gi atrodo, kad, nežiūrint įtakų, nežiūrint, kad tas medis auga ne žemėje, bet literatūroje, ir prie vokiškos turgaus aikštės, šis eilėraštis yra bene pats autentiškiausias ankstyvojo jo poezijos periodo kūrinye, gyvas savo emocine įtampa ir pasaulio vizijos, tegu ir knyginės, realumu."**
Įdomus sutapimas, kad kalba eina apie didelį medį, tiesa, literatūrinį. Tuo tarpu prie tako,
kuriuo jie ėjo, augo nedidukė pociūga, pasodinta 1913 m. Dabar tai - aukščiausias Vokietijos medis (65 m., 2015), o tuomet daugelis ėjo nekreipdami į ją dėmesio. Šis didelis jau šimtmečio sulaukęs medis auga prie kelio netoli tuometinio lietuviškojo Dailės instituo ir yra autentiškas jo liudininkas. Jis tikrai mena studentų ir dėstytojų pasivaikščiojimus, nors jo niekas ir nemini. Visus medžius nukonkuruodavo magnolijos, o kvapą gniauždavo žydintys slėniai, ypač pavasarį...
*Tomas Sakalauskas. Kelionė. Vilnius, 1991, p. 101.
**A. Nyka-Niliūnas. Dienoraščio fragmentai 1938-1975. Baltos lankos, 2002, p. 205.
THE SPRING IN FREIBURG
FREIBURG IM FRÜHLING
PAVASARINIS FREIBURGAS
 |
| FREIBURG'AS Pavasaris 2017 * Spring 2017 in flowering splendou |
 |
| FREIBURG: WONNHALDE Freiburgo katedros bokštas žvelginat nuo Wonnhalde's sodų kelio* The tower of Freiburg Cathedral looking out from the road of Wonnhalde Gardens |
 |
| FREIBURG'AS: GÜNTERSTALSTRAßE 20 a. pr. vilos * Villas of the beginning of 20th cent. |
IT WAS IN THE SPRING too,
when we visited Freiburg. The white painted buildings of the former
Lithuanian Art College were surrounded by white flowering trees. The whole Günterstal,
as well as the gardens of Wonnhalde were in flowering spring splendour. It isn't mentioned, but I am sure, that the Lithuanian students and teachers often walked to the city centre along the road (that leads through the small gardens of Wonnhalde) looking to the cathedral tower in the distance. The road finishes on one of the main arteries of Freiburg. It calls Kaiser Joseph-Strasse in the city centre, then - Günterstalstrasse and after that - Schauinslandstrasse.
When you turn to Günterstalstraße, you don't see the Freiburg Cathedral more.
At the beginning of the 20th century, in this street, there were built many magnificent villas, that passed Lithuanian students and teachers too. But they couldn't enjoy such a warm spring, because March of 2017 was the warmest one in Germany since 130 years! Everything was in flowering splendour, that usually you can see in Freiburg, Germany's warmest city, in April. On such a wonderful April day (27.04.1946), A. Nyka-Niliūnas noticed in his diary:
'The spring, it's the time not to stay, but to move and to go away.
In spring, nothing is valid for long time.'*
It was a spring too, when the great emigration wave to the USA occured in Freiburg, after
the teachers and students of the Art College had understood, that the return to Lithuania wouldn't be possible. V. K. Jonynas, Director of the College, was the last person, who left Freiburg. It happened in spring 1950.
*A. Nyka-Niliūnas. Dienoraščio fragmentai 1938-1975 ('The Diary 1939-1975: Fragments').
Baltos lankos, 2002, P. 152.
IM FRÜHLING
fand auch unser Besuch statt. Die weiß angestrichenen Gebäude der ehemaligen litauischen Kunsthochschule waren von weiß blühenden Bäumen umgeben. Es blühten Günterstal und die Gärten von Wonnhalde.
Ich bin sicher (obwohl es niemand erwähnt hat), dass alle zum Stadtzentrum den Weg entlang gingen, der durch die Kleingartenanlage Wonnhalde führt, wobei man in der Ferne immer wieder den Münsterturm sieht. Der Sandweg führt zu einer der Hauptarterien von Freiburg, die - wie schon erwähnt - in der Stadtmitte Kaiser-Joseph-Str., dann - Günterstalstraße und zuletzt - Schauinslandstraße heißt.
Das Freiburger Münster sieht man nicht mehr, wenn man die Günterstalstraße erreicht. Diese Straße wurde Anfang des 20. Jhs mit prächtigen Villen bebaut, an denen litauische Studenten und Professoren bestimmt vorbeigegangen sind. Sie haben aber solchen warmen Frühling damals nicht erlebt, denn der März 2017 war der wärmste in Deutschland seit 130 Jahren! Die ganze Stadt lag in der Blütenpracht. So sieht Freiburg, die wärmste Stadt Deutschlands, üblicherweise im April aus. An einem solchen Apriltag (27.04.1946) notierte A. Nyka-Niliūnas in seinem Tagebuch:
"Im Frühling (...) ist alles in Bewegung. Im Frühling gilt nichts für "längere Zeit".* Vermutlich deshalb entstand die große Emigrationswelle in die USA eben im Frühling, nachdem die Dozenten und Studenten der Kunsthochschule verstanden hatten, dass die Rückkehr nach Litauen nicht mehr möglich ist. V. K. Jonynas, Gründer sowie Leiter der Schule, war der letzte, der Freiburg verließ, und zwar im Frühling 1950.
*A. Nyka-Niliūnas. Dienoraščio fragmentai 1938-1975 ("Das Tagebuch 1938-1975: Fragmente"). Baltos lankos, 2002, S. 152.
PAVASARĮ
lankėmės ir mes. Baltai dažyti buvusio lietuviškojo meno instituto pastatai buvo
apsupti baltai žydinčių medžių. Žydėjo Günterstal'io slėnis ir Wonnhalde's sodai.
Nors niekas nemini, bet net neabejoju, kad į miesto centrą visi eidavo keliu, vedančiu per Wonnhalde's sodus, matydami tolumoje šviečiantį Freiburgo katedros bokštą. Smėlėtas kelias išveda į vieną iš pagrindinių Freiburgo arterijų, kuri, kaip minėta, dabar turi tris pavadinimaus - Kaiser-Joseph-Str. centre, toliau - Günterstalstraße ir Schauinslandstraße. Freiburgo katedra pradingsta iš akių, įsukus į Günterstalstrasse. Ši gatvė 20 a. pr. buvo apstatyta prašmatniomis vilomis, kurios nebuvo subombarduotos ir kurias tikrai matė lietuviškos kultūros korifėjai eidami link centro, iki kurio vos pusvalandis kelio pėstute. Bet tokio šilto pavasario, kaip šiemet, studentai ir dėstytojai iš Lietuvos nepatyrė. 2017 m. kovas Vokietijoje buvo šilčiausias per paskutinius 130 metų! Viskas skendėjo žieduose - taip paprastai Freiburge, šilčiausiame Vokietijos mieste, atrodo balandis. Vieną tokią balandžio dieną (1946-04-27) A. Nyka-Niliūnas savo dienoraštyje įrašo: "Pavasaris yra judėjimo, išėjimo, ne apsistojimo metas. Pavasarį niekas negalioja "ilgesniam laikui".* Būtent pavasarį prasidėjo ir didžioji emigracijos banga į JAV. O 1950 pavasarį Freiburgą palieka ir paskutinis Dailės instituto atstovas, jo įkūrėjas ir vadovas V. K. Jonynas
*A. Nyka-Niliūnas. Dienoraščio fragmentai 1938-1975. Baltų lankų leidyba.2002, p. 152.
FFREIBURG: THE END OF THE LITHUANIAN PAGE
FREIBURG: DAS ENDE DER LITAUISCHEN SEITE
FREIBURGAS: LIETUVIŠKO PUSLAPIO PABAIGA
 |
| STAUFEN: ŠVARCVALDAS* BLACK FOREST Velykos *2017* Easter |
 |
| Pavasaris Freiburge *2017* The sping in Freiburg |
LITHUANIAN ART COLLEGE
(École des Arts et Métiers),
established in Freiburg February 11, 1946, operated untill 1950. There taught and studied the young generation of the First Republic of Lithuania (1918 -1940), that left their country because
of the Soviet occupation. At first, they emigrated to different cities of Germany.
In Freiburg, many people hoped to return to Lithuania. It were the hopes, that looked like a Christmas balls decorating the gardens of the inhabitants of Black Forest not only at Christmas time, but the whole year. In spring of 1950, it became clear, that the way home is closed. So, the most students and teachers emigrated to the USA in the hope of new resurrection. Nobody knew, where could lead these spring and Easter dreams: to dream castles or maybe to castle ruins... In 1950, after the majority of students and teachers had emigrated, the Lithuanian Art College ended its existence. It has finished blooming like a beautiful magnolia flower...
LITAUSCHE KUNSTHOCHSCHULE
École des Arts et Métiers),
gegründet am 11. Februar 1946 in Freiburg, funktionierte bis 1950. Hier studierte und unterrichtete die junge Generation der Ersten Republik Litauen (1918-1940), die ihr Land wegen der sowjetischen Okkupation verließ und zuerst nach Deutschland emigrierte.
Die ersten Jahre in Freiburg verbrachte man mit der Hoffnung, dass doch die Möglichkeit entsteht nach Litauen zurückzukehren. Es war die Hoffnung, die einer Weihnachtskugel ãhnlich war, mit der die Einwohner vom Schwarzwald ihre Gärten nicht nur zur Weihnachtszeit, sondern das ganze Jahr schmücken. Aber im Frühling 1950 wurde klar, dass es keinen Weg mehr nach Hause gibt. Die meisten emigrierten weiter in die USA mit der Hoffnung auf neue Auferstehung. Niemand ahnte, wohin diese Frühlings- und Osterträume führen - zu Traumschlössern oder zu Schlossruinen...
Im Jahre 1950 hatte die Mehrheit der Studenten und Dozenten emigriert, und so war die Existenz der litauischen Kunsthochschule zu Ende. Es verblühtete wie eine schöne Magnolienblüte...
LIETUVIŠKASIS TAIKOMOSIOS DAILĖS INSTITUTAS
(École des Arts et Métiers),
įkurtas 1946 vasario 11 d. Freiburge, veikė iki 1950 metų. Čia mokėsi ir dėstė karta,
užaugusi Pirmojoje Lietuvos respublikoje (1918-1940) ir pasitraukusi į Vakarus prasidėjus sovietinei okupacijai. Iš pradžių - į Vokietiją. Atsitiktinumo dėka jaunoji kūrybinė Lietuvos karta buvo nublokšta į Freiburgą. Mokėsi ir keleris metus tikėjo, kad dar galės grįžti į Lietuvą. Tas tikėjimas buvo kaip tas stiklo burbulas, kuriuo puošiamos eglutės per Kalėdas, o Švarcvaldo gyventojų sodybos - ištisus metus.
1949 m. pavasarį tapo aišku, kad kelio atgal į Lietuvą nebėra. Reikėjo vykti kuo toliau nuo Lietuvos ir Europos tikintis, kad tai padės numalšinti gimtos šalies ilgesį. Dauguma išvyko į JAV tikėdamiesi prisikelti naujam gyvenimui, galbūt, kaip tame Velykų atviruke. Niekas nežinojo, į kokias svajonių pilis nuves pavasarinės, galbūt ir velykinės svajonės.
1950 m. išvykus didžiajai daliai pedagogų ir mokinių, lietuviškojo Taikomosios dailės instituto egzistavimas baigesi. Nužydėjo kaip labai gražus magnolijos žiedas. Lietuvišką juoką mena storos buvusio instituto sienos, lietuviškos pėdos liko įspaustos Švarcvaldo šlaituose ir Freiburgo gatvelėse.
P.S. * P.S. * P.S.
 |
| FREIBURG: GÜNTERSTAL Buv. lietuviškasis meno institutas 2017 pavasarį * The former Lithuanian Art College in spring 2017 |
THE LITHUANIAN PAGE OF FREIBURG
was a blessing in disguise. In that unsteady emigration years, V. K. Jonynas brought
together the people, who wanted to work, as well as to create and so to save themselves.*
'The Art College was help to many people to overcome a desperately bleak period. In spite of all, the Lithuanians didn't break down, they had fortitude (V. K. Jonynas).* The Lithunians withstood like the Freiburg Cathedral, one of the lucky ones to escape destruction from the war...
In the time of instability and destruction, you usually don't think about the art, isn't it? But not the emigrants from Lithuania in Germany! They thought about their education, as well as about the cultivation of the Lithuanian art and culture in the unsteady times too. By the way, such kind of the Art College for refugees, established in Freiburg, you couldn't find in any other occupation zone of Germany! To speak poetically, the Lithuanian Art College became one of the flowering Gardens of Freiburg. It bore fruits later, when the famous graduates of the College represented Lithuanian culture in the world.* In the emigration years, they appeared on the international scene, where Lithuania was discovered like a real surprise!
*Tomas Sakalauskas. Kelionė. Vilnius, 1991, P. 104, 124-125.
DIE LITAUISCHE SEITE VON FREIBURG
war wie ein Glück im Unglück. In der unstabilen und unruhigen Zeit der Emigration
brachte V. K. Jonynas die Menschen zusammen, die arbeiten sowie schaffen und sich auf solche Weise retten wollten.*
"Die Kunstschule half vielen in der hoffnungslosen Zeit. Die Litauer zerbrachen nicht und
hielten stand trotz allem" (V. K. Jonynas).* Sie blieben fest stehen, ähnlich wie das Freiburger Münster, das wie durch ein Wunder der Zerstörung während des Bombenangriffs entgangen war... Nur wenige verstanden damals in der Ruinenzeit auf dem unbeständigen deutschen Boden an die Kunst und Schaffen zu denken. Aber die Emigranten aus Litauen waren eben so! Sie dachten zuerst an ihre Ausbildung sowie an die Pflege der litauischen Kunst und Kultur im fremden Land. Übrigens war die Freiburger Kunstschule die einzige solcher Art in allen Besatzungszonen!
Und nicht nur! Poetisch auszudrücken, die litauische Kunsthochschule wurde zu noch einem der blühenden Gärten von Freiburg. Die Früchte waren die berühmten Absolventen der Schule, die später litauische Kultur in der ganzen Welt repräsentierten.* In der Emigration bestiegen sie die internationale Bühne, wo Litauen oft als eine richtige Überraschung entdeckt wurde!
*Tomas Sakalauskas. Kelionė. Vilnius, 1991, p. 104, 124-125.
LIETUVIŠKASIS FREIBURGO PUSLAPIS
buvo kaip dovana nelaimėje. Tremties, netikrumo ir laikinumo situacijoje V. K. Jonynas
subūrė žmones, norinčius dirbti, kurti, kažkaip išsigelbėti.* Anot jo "mokykla ne vieną pakėlė, užėjus beviltiškumo valandai. Vis dėlto lietuviai nesupliuško, turėjo tvirtybės* ir atsilaikė, tarsi tas Freiburgo katedros bokštas, stebuklingu būdu išlikęs po miesto bombardavimo...
Vokiškame krašte, laikinumo ir griuvėsių apsuptyje, kai apie kūrybą ir menus, atrodė, juokinga galvoti, emigrantai iš Lietuvos pirmiausia ėmė rūpintis savo dvasingumu ir išsilavinimu! Ėmė rūpintis lietuvių kultūros ir dailės puoselėjimu svetur. Beje, toji meno mokykla buvo vienintelė visose okupacinėse zonose! Ir ne tik! Poetiškai tariant, lietuviškasis Dailės institutas virto dar vienu Freiburgo slėniuose žydinčiu sodu. O jo vaisiai - garsūs instituto absolventai, kurie vėliau reprezentavo lietuvišką kultūrą visame pasaulyje.* Tremtyje jie išėjo į tarptautinę areną, kuri nustebusi atrado Lietuvą!
*Tomas Sakalauskas. Kelionė. Vilnius, 1991, p. 104, 124-125.
 |
| Žydintis Freiburgas * 2017* The flowering Freiburg |
nijo.life@gmail.com
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą