LAISVĖ, LAISVĖ

2014: Vasario 16-oji Šiauliuose

Pasisėdėjimas „Metropolio“, atsiprašau Frenkelio vilos restorane su Danieliumi Dolskiu ir Antanu Šabaniausku, atsiprašau su Liudu Mikalausku ir Egidiju Bavikinu

                                         

Tyliai plevėsuoja vėliavos trispalvės... Lietuvos valstybės atkūrimo dienos proga Šiauliai dovanojo Lietuvai daug renginių. 17 val. Šiaulių „Aušros“ muziejaus Ch. Frenkelio viloje vyko teatralizuotas koncertas „Pasivaikščiojimas su D. Dolskiu ir A. Šabaniausku“. Dalyvavo L. Mikalauskas (bosas), E. Bavikinas (tenoras), pučiamųjų sekstetas „Brass Bravo“ ir labai gausiai susirinkusi publika.

SCENOJE

skambėjo nostalgiškos ir šelmiškos, melancholiškos ir smagios tarpukario laikotarpio D. Dolskio ir A. Šabaniausko dainos, girdėjosi nuotaikingi pasakojimai iš jų gyvenimo.

UŽKULISIUOSE

susirinko tiek daug žmonių, kad visi netilpo į salę. Kas susėdo ant laiptų, kas nuėjo į Frenkelio vilos restoraną, kuris pasitarnavo kaip užkulisiai (Frenkelio salės scena jų neturi). Restorane įsikūrusiai publikai labai pasisekė: dainininkus galėjai girdėti ne tik dainuojant, bet ir kvėpuojant, kai jie grįždavo į "užkulisius". Jų „iškvepiamas“  minčių šėlas keistu būdu pagavo publiką ir nusinešė ją savo naguose. Sakoma, kad muzika turi stebuklingą šakelę – ja paliesti nukrinta praeities užraktai.  Iš tiesų pasijutai tarsi santūriai šėltum prieškarinio Kauno „Metropolyje... Minutėlę! Bet tai juk buvo beveik prieš šimtą metų! Kas galėjo tuomet pagalvoti, kad Lietuva su Nepriklausomybės deklaracija išlįs pro rakto skylutę? Juk durys tarp dviejų galingų karo mašinų – Rusijos ir Vokietijos – buvo užremtos. Beveik be kraujo lašo tarsi niūniuodama „dolskišką“ melodiją Lietuva nužingsniavo į Nepriklausomybę. Kažkoks stebuklingas istorijos blykstelėjimas karo chaose! Tiesa, 1940 metais, po 22 metų, Lietuva savo Nepriklausomybę taip pat lengvai paleido iš rankų...

2014: Vasario 20-oji Šiauliuose

Pasisėdėjimas prie televizoriaus Šiauliuose, atsiprašau Kijevo Nepriklausomybės aikštėje, su pasaulio politikais

Vėl vėliavos trispalvės tyliai plevėsuoja, deja, šį kartą su gedulo kaspinais.  O televizijos programoje, ne teatralizuotas, o realus renginys „Pasivaikščiojimas Kijeve  tarp degančių barikadų“ su galingais ir ne tokiais galingais pasaulio politikais. Tauta – protestuotojai su šalmais ir lazdomis iš vienos pusės ir iki dantų apsiginklavę „Berkuto“ kariai iš kitos pusės.

SCENOJE

Kai vėlų vasario 18-osios vakarą Lietuvos televizija pradeda rodyti tiesioginius vaizdus iš Kijevo  Nepriklausomybės aikštės, netenki žado: 21 amžius, o prieš akis matai Pilėnus! Protestuojantieji turi palikti aikštę arba bus išstumti smogikų būrių, vadinamų „Berkutu“. Žmonės aikštę apjuosia degančių barikadų žiedu. Giedamas Ukrainos himnas. Meldžiamasi. Duodami nurodymai pakeisti pavargusius kovotojus prie pagrindinės barikados. Ugnies liežuviai  šokinėdami į viršų raižo Ukrainos ir Europos dangų. Jiems padeda galbūt tik Dievas, kuris bent jau ugnies liežuvius ir juodų dūmų kamuolius pučia į „Berkuto“ pusę...

UŽKULISIUOSE

T.y. per televiziją galingiausių pasaulio valstybių politikai reiškia susirūpinimą dėl Ukrainos, kovojančios už laisvę. Lengva kalbėti apie Laisvę, kai šventini ją ne Molotovo kokteiliu, o šampano purslais. Politikai bando prisiskambinti Ukrainos galingiausiajam, bet šis, be abejo, neatsiliepia, ir visi nueina miegoti. Miegok, Europa, rytoj galėsi iškelti vėliavas su juodais kaspinais!

SCENOJE

Kai vasario 22 vakare vėl pamatai Kijevo Nepriklausomybės aikštę,  tebeplevėsuoja vėliavos su gedulo kaspinais, dar atsisveikinama su žuvusiaisiais. Bet Nepriklausomybės aikštėje žmonės šaukia „Tegyvuoja Ukraina“! Prezidentas pabėga iš šalies – režimas žlunga. Ir vėl kažkoks stebuklingas istorijos blykstelėjimas miegančioje demokratijoje! Tas saldus žodis „Laisvė“! Deja, tai ir labai sunkus žodis. Nelengvi Ukrainos žingsniai į laisvę stebėtinai panašūs į tuos, kuriuos žengė Lietuva prieš 24 metus paskelbusi Nepriklausomybę: grasinimai iš Maskvos iki kraujo praliejimo 1991 sausį, mėginimas atplėšti Vilniaus kraštą  įkuriant lenkų autonomiją, muitinių puldinėjimai, ekonominė blokada. Lietuva realiai atgavo savo Nepriklausomybę praėjus beveik pusantrų metų po jos paskelbimo 1990 kovo 11. Ar užteks Ukrainai jėgų? Nes ir iškovojus laisvę dėl jos reikia  daug ir sunkai dirbti KIEKVIENAM ir KASDIEN.

2014: Kovo 11-oji Šiauliuose

Pasivaikščiojimai ieškant Naujausios Istorijos atspindžių Šiaulių muziejuose ir koncertų salėje „Saulė“

Virš Lietuvos šviečia saulė, tad trispalvių mirgėjimas atrodo  kaip linksma pavasario mozaika. Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienos proga Šiauliuose ir vėl daug renginių: nemokami muziejai, koncertai. 17 val. koncertų salėje „Saulė“ – didžiausias šventinis koncertas su garsiuoju choru „Polifonija“ (vad. T. Ambrozaitis) ir  Šiaulių kameriniu orkestru (vad. J. Janulevičius).

SCENOJE

„Kas prieš keletą metų buvo laikoma absoliučia utopija, žlugus Sovietų Sąjungai tapo realybe: Baltijos šalys 1991 rugpjūtį atgavo savo nepriklausomybę. (...) „Dainuojanti revoliucija“ Baltijos šalyse prasidėjo metais anksčiau nei „aksominė revoliucija“ ČSR bei „taikioji revoliucija“ VDR ir (...) gerokai palengvino jų eigą. Šias sąsajas dar reikia ištirti“ (M. Butenschön. Estland, Lettland, Litauen. Das Baltikum auf dem langen Weg in die Freiheit. München/Zürich 1992, p. 2, 18).

1990 kovo 11-osios įvykiai Lietuvoje – tai dar vienas stebuklingas istorijos blykstelėjimas demokratijos sumaištyje! Deja, jokių Kovo įvykių atspindžių nepavyko aptikti nė viename aplankytame muziejuje Šiauliuose.  Kovo 11-osios reikšmę greitai suprato didžiųjų šalių atstovai, o mažiesiems turbūt dar reikia laiko susivokti? Neradus istorinio supratimo muziejuose, galėjai jį pajusti klausydamasis Šiaulių kamerinio choro „Polifonija“. Jis vertas dainuoti tokia proga, nes  Europoje tokių kolektyvų vienetai. Ypač didingai suskambėjo santūrioji lietuviška muzika, kai chorui talkino Šiaulių kamerinis orkestras. Polifonija yra muzika su daug ir iki tam tikro laipsnio savarankiškai skambančių balsų. Kovo 11-osios reikšmė turbūt ir būtų kaip didingai skambanti polifonija Lietuvai  ir Europai.

UŽKULISIUOSE

Po koncerto išėjus į fojė apakina didžiausias garsiausio Lietuvos vitražisto P. Morkūno kūrinys „Saulės mūšis“. Ant stiklo sienų kaunasi kariai, žirgai, kaunasi spalvos: į viršų kylančios šviesių, saulėtų ar gelsvų tonų lietuvių karių ir tamsių šaltų spalvų kryžiuočių figūros. Ypač aršus kontrastas antrajame plane – tarp mėlynos ir raudonos spalvos. Dabar, kai vitražas apšviestas saulės, ypač išryškėja kovos už laisvę beveik prieš 800 metų didybė. Ukrainos įvykių fone staiga pastebi, ko niekada nepastebėjai: sukryžiuotų kardų motyvas kartojasi per visas sienas, per  visą vitražą. Kaip ir, deja, per visą Lietuvos istoriją. Prieš 24 metus buvo duotas šansas dar kartą atgauti laisvę – nors ir labai sunkiai. Po 24 metų istorija nori patikrinti, ar mes verti jos?   Šansas ištaisyti istorinę klaidą arba padaryti dar vieną...