OSLO: O-O-O!

Are you interested in it? Read more - English texts are blue. 

Interessieren Sie sich dafür? Deutsches Info in Rot. 

Domina? Skaitykim toliau: liet. tekstai - juodomis raidėmis. 

Pirmieji norvegiški peizažai iš oro ir žemėje: laukai su mūsų lėktuvu, vaivorykštė, fjordai, uolos

The first Norwegian landscapes from air and on the ground: fields with shadow of our plain, rainbow, fjords, rocks 

Pirmasis "norvegas", kuris pasitinka prie stoties. 

 The first "Norwegians" which meets you arriving at Oslo Central Station.

TURGAUS A.: Karalius Christianas IV ir prieš jį esančios Katedros (1697) bei Vištų fontano vaizdai

  The MARKETPLACE: Statue of King Christian IV (17th), Cathedral (1697) and Chickens fountain. 

KARALIŲ RŪMAI  (1848), karaliaus Karlo Johanso paminklas (1875) ir pagrindinės Oslo gatvės - KARL JOHANS GATE vaizdai

The ROYAL PALACE (1848) with statue of King Karl Johans (1875) and the views of Oslo's main street - KARL JOHANS GATE

FONTANAI prie Christianos vartų (Christiano IV pirštinė, 1997), Karališkajame parke ir Karlo Johanso Gate su parko, paminklo poetui H. Wergelandui ir Oslo fjorfo vaizdais

FOUNTAINS by Christana Torv (Christian IV's Glove, 1997), in the Palace Park and by Karl Johans Gate with views of flowering gardens, statue of H . Wergeland and Oslofjord

OSLO: HOW TO RESTRAIN A TIGER?

 We've already been over Norwey because through the thin clouds we could see blue fjords. Unexpectedly appeared a rainbow - it was very strange to fly over it! The plan landed happy and we needed about a hour for the way from the airport Rygge to Oslo (60 km). Located at the end of the Oslofjord, Oslo is one of Europe's fastest growing cities with more than 640,000 inhabitants. The city's population has grown by 21% in the past ten years. Oslo's history goes back a thousand years, and the city has been Norway's capital since 1814. 

We arrived in Oslo city centre, in the main Bus Station. It is five minutes walk from Oslo Central Railway Station where is Oslo Visitors Centre we needed. You can find it quickly if you know that main entrance to Visitors Centre is from Jernbanetorget place with a tiger sculpture. The Visitor Center offers guided bus tours, boat trips, walks and cycle tours. But you can pick up free city maps here and go for a free tour because many interesting things in Oslo are at a walking distance. 

A starting point could be from Tiger sculpture (made by E. Engelsen) that stands here since 2000 when Oslo celebrated its 1000 - year anniversary. The city's nickname is Tigerstaden ("the tiger city"), which most Norwegians are familiar with. But these days it is not necessarily meant as a negative thing, although the tiger looks at newcomers very angry - maybe because of the dramatic history of city? 

Oslo's history begins in the Middle Ages; the first town-like settlement probably appeared around the year 1000 AD. The town was the residence of King Haakon V (1299-1319) who commenced the building of what is today known as the Akershus Fortress. From 1536 Norway was in an union with Denmark. After a dramatic fire in 1624, the Danish king Christian IV decided that the town be rebuilt in the area below the Akershus Fortress. He changed its name to Christiania. This part of Oslo's centre between the Akershus Fortress and Oslo Cathedral, Øvre Vollgate and Skippergata is today known as Kvadraturen ("the quadrature") because of the rectangular street pattern of Christian IV’s renaissance town. Several well-preserved buildings from the 17th cent. can be seen here. As a consequence of the Napoleonic Wars, Denmark in 1814 had to cede the territory of Norway to the Swedish king, Karl Johan. This year Norway got its own constitution and Christiania got its official status as the capital of Norway. From 1877 the name was spelled Kristiania. In 1905, Norway became an independent country and in 1925 Kristiana was changed back to the original name, Oslo.

 The angry tiger sculpture is one of the first things that meets a tourist arriving at Oslo Central Station, but sometimes it is well. The tiger could show where the Oslo's main street begins because it looks at it. Karl Johans Gate has been the city's main thoroughfare for more than 100 years. The dark Neo-Classical buildings (19th) on both sides of the street (pedestrian only) look not very nice. Maybe my friends are right which say Norway fjords are well worth the time to visit it but not Oslo? 

We turned right and went to the Cathedral (Domkirke, sanctified in 1697). The principal church for the City of Oslo and the nation resides at Stortorvet, Oslo's old marketplace, opened in 1736. In summer there is market with flowers, fruit and vegetables here. In the middle of the square there is a statue of king Christian IV, the founder of the city of Christiania. In front of Oslo Cathedral is a fountain with 3 chickens. I don’t know what they did to deserve a statue... One of Oslo's oldest restaurants, Stortorvets Gjæstgiveri (dating from 1600s), is located on the north side of the square. If you would like to enjoy an old Oslo atmosphere you could take a break here, but we returned to Karl Johans Gate. 

From its highest point you will see an interesting view of upper part of main street with many flowers as well as the Royal Palace on the hill. In a historical context, this area of the city is relatively new. It became the capital's centre when the Royal Palace (1824-1848) was completed that is open now only for guided tours. The area includes Oslo's most popular swathes of green: Studenterlunden, alongside Karl Johans Gate, and Slottsparken, which surrounds the Royal Palace. The Palace Park was opened in 1847 and even since then it has been open to the public, making it unique in Europe. 

In front of the Royal Palace is the Palace Place (Slottsplassen) where stands a statue of King Karl Johans which gave Oslo's main street its name. On the left from the place you could see the Neo-Classical building of the University (1852). Its Aula is renowned for its murals by the Norwegian artist E. Munch, installed in 1916. In the Aula the Nobel Peace Prize was presented until 1990 (later in Oslo City Hall). Behind the University are the History Museum (Historisk Museum, 1904) and the National Gallery (Nasjonalgalleriet, 1882) which features more than 300 masterpieces, including the world-famous "Scream" (1893) of E. Munch. The largest single collection of E. Munch works in the world has the Munch Museum in Oslo. The museum provides a good insight into the artist as a pioneer of expressionism. In 2015 E. Munch is shown in three unique encounters with prominent artists - B. Melgaard (born 1967), V. van Gogh (1853-1890) and G. Vigeland (1869-1943). The present exhibition is dedicated Munch and Van Gogh which I like very much. I visited the museum of Van Gogh in Amsterdam. The exhibition of E. Munch I saw in Germany where his pictures from Oslo were shown. 

On the right from Palace Place you could discover a hill in the park where you will see more interesting view over the city. Original seem the Parliament Building (Stortinge,1866), constructed in yellow brick on a granite base, and the Baroque style building of the National Theatre, the principal stage for Norwegian drama. In front of the theatre stand sculptures of B. Bjøruson (writer, 1832-1910) and H. Ibsen (dramatist, 1828-1906) - each on a pedestal. H. Ibsen is well-known dramatist in Lithuania too. Nearby is the statute of H. Wergeland (poet, 1808-1845). The gardens which surround the Theatre are well worth the time to take a stroll around because of many original fountains too. The fountains of Oslo often look like an artwork. Maybe it's true what is written in the brochure about Oslo: You'll come to enjoy Oslo! 

With the fountains and flowing gardens, the Neo-Style buildings from 18th, 19th or 20th in the city centre look more attractive. But the uniqueness of the city usually you could see in Old Town that in Oslo represents the Fortress Akerhus (Akerhus Festing). It is Norway best-preserved fortress complex from the Middle Ages. Begun in 1299, its stout walls and historic interiors bear the scars of many a battle. The complex is strategically situated on a rock outcrop with the castle and excellent views over Oslofjorden. The medieval castle (Akerhus slott, from around 1300) was remodelled to a renaissance castle in 17th cent. (restored in 20 cent). Today, the castle's splendid halls are used by the government for State events. The fortress Akerhus contains a variety of other historic buildings, defence installations and museums (Norway's Resistance museum, Armed Forces Museum). 

A new life on historic grounds is created here with modern artistic intervention. Interesting is an artwork "Shadow Show" from J. Lie, a theatrical "chamber of horrors" inside a spooky basement room, where a mobile throws shadows and light on the ceiling and walls, inter-reactinng with the stored "relicts" from the history of Akershus Fortress. You can see in the fortress area many figures of "metal people" as well as other modern sculptures too. 

We left the area of Fortress and wanted to go to City Hall. Nearby we saw many people enjoying the view on Oslofjord with an beautiful sunset. If you climb down the steps here you will see the statue of Franklin D. Roosevelt and then the sailing ship "Christian Radich" (1937) achieved worldwide fame for its part in the film "Windjammer" (1957). 

Near the famous ship begins the Harbour Promenade (9 km long) that is going to become one of Oslo's most visible icons. In the heart of the city, Oslo is undergoing one of the largest development projects ever. "Fjord City" is making space for opera and ballet, museums, recreation areas, homes and restaurants in an area that was previously the domain of port activity. There's one of Oslo's newest attractions - the "Astrup Fearnley Museum" designed by world famous italian architect R. Piano. It is a privately owned contemporary art gallery with an extensive collection from 1960s to the present day. The museum has a shop and café, as well as an open air sculpture park and beach. It consists of three pavilions beneath a sail-shaped glass roof and is located on Oslofjord among the buildings of the City district Tjuvholmen. The imposing buildings that comprise Tjuvholmen are designed by 20 different architects and the district is well worth the time to take a stroll around. You can get a spectacular view of Fortress Akershus from Tjuvholmen too. 

Unexpectedly began to play the bells of the City Hall (Rådhut, opened in 1950). In its eastern tower is a bell carillon which plays every hour. It is 11 p.m., but it is still light. It is time to make a foto with the tiger. All is OK! Good night Oslo - the Viking city in the past, the Tiger city at present and the Fjord City in the future! 

www.visitoslo.com

TVIRTOVĖ AKERSHUS (1300): Tvirtovės vaizdai iš Oslo fjordo pusės;  Akershus rūmai; Tvirtovės sienos; Oslo fjordo vaizdai nuo tvirtovės kuorų

AKERSHUS FORTRESS (1300): Fortress views from Oslofjorden; Akershus Slott; Walls of Akershus Fortress; Akershus Fortress is situated on a rocky outcrop with excellent views over Oslofjorden

TVIRTOVĖ AKERSHUS (1300): istorinis fonas su moderniu menu -  instaliacija "Žaltvykslė" tvirtovės rūsyje ir "linksmieji žmogeliukai" tvirtovės kiemuose

 AKERSHUS FORTRESS  (1300): new life on historic grounds with modern artistic intervention - artwork "Shadow Show" (J. Lie) and jolly figures of "metal people"

OSLO: WIE IST DER TIGER ZU BÄNDIGEN? 

Das Flugzeug landet und durch die Wolkenlücken sind schon dunkelblaue Fjorde zu sehen. Unten erscheint unerwartet ein Regenbogen - komisch es von oben zu besichtigen! Alles ist gut geklappt und wir sind schon unterwegs nach Oslo, das 60 km vom Flughafen Rygge enfernt liegt. Oslo befindet sich am Nordende des tief ins Land einschneidenden Oslofjordes. Die 1000 Jahre alte Stadt ist erst seit 1814 die Hauptstadt des Königreiches Norwegen. Oslo zählt nun etwa 640 000 Einwohner und ist eine der am schnellsten wachsenden Städte Europas. Die Bevölkerung ist hier in 10 Jahren um über 21% gewachsen.

 Der Bus kommt zum Zentrum von Oslo, zum Busbahnhhof, der mit einer Brücke mit dem Hauptbahnhof verbunden ist. Der ist in 5 Minuten zu erreichen, aber im riesigen Hbf-Gebäude findet man das Infozentrum für Tourismus nur dann leicht, wenn man weiß, dass sein Haupteingang am Platz mit einer Tigerskulptur ist. Da werden zahlreiche Boots- und Busrundfahrten sowie Rundgänge für Einzelpersonen und Gruppen angeboten. Mit der Karte, die hier zu erhalten ist, kann man die Stadt auch selbständig erkunden, denn vieles ist hier zu Fuß leicht erreichbar. 

Man kann direkt am 4.5 m langen Bronzetiger (von E. Engelsen) starten, der im Jahre 2000 zur 1000 Jahresfeier der Stadt entstanden ist. Oslo als "Tigerstadt" wird das erste Mal vom Dichter B. Bjørnson in seinem Gedicht „Sidste Sang" 1870 erwähnt. Da beschreibt man den Kampf zwischen einem Pferd, das für das sichere Leben auf dem Lande steht, und einem Tiger, der die gefährliche Stadt symbolisiert. Seitdem trägt Oslo den Spitznamen “Tigerstadt”, was den meisten Norwegern bekannt ist. 

Heutzutage verbindet man nicht mehr so viel Negatives mit dem Namen, aber der Tiger guckt immer noch misstraurisch auf Ankömlinge - vielleicht wegen dramatischer Geschichte hinter sich, denn die Stadt Oslo war sogar neunmal belagert. Schon im 8. Jh. war hier die Siedlung der Wikinger. Die Stadt selbst wurde um etwa 1050 von König Harald Hårdråde als Åslo gegründet. 1286-1350 wurde es Residenz und Håkon V. begann mit dem Bau der Festung Akershus. 1624 vernichtete ein Großbrand die Stadt. Christian IV. von Dänemark und Norwegen ließ im Norden der Festung die Stadt neu errichten und gab ihr seinen Namen Christiana (später Kristiana). 1905 wurde Norwegen unabhängig und die Haupt- und Residenzstadt Kristiana erhielt wieder ihren alten Namen Oslo. 

Der Tiger blickt in Richtung Oslo's Hauptstraße - Karl Johans gate - die hier gerade beginnt. Dunkle neoklassische Gebäude aus dem 19 Jh. an beiden Seiten der Fußgängerzone sind enttäuschend. Vielleicht ist doch die Meinung richtig, dass in Norwegen nur die Fjorde einen Besuch wert sind, während in Oslo nichts zu sehen ist? Rechts sieht man die Türme der Kathedrale (Domkirke, 1697 geweiht, 1849-50 wiederhergest.). Die Hauptkirche der Stadt und des Landes steht am alten Marktplatz (seit 1736) mit der majestätischen Statue vom König Christian IV. unter den Blumen und Gemüsen, die hier verkauft werden. Eben er hat die nach dem Brand aufgebaute Stadt Christiana genannt. Auf ihn gucken drei Hühner vom Springbrunnen an der Kathedrale... Am Rande des Platzes befindet sich eine der ältesten Kneipen - Stortorvets Gjæstgiveri (vom Jahr 1600). Hier kann hier eine Pause machen oder zu Karl Johans zurückkehren.  Die Hauptstraße steigt hinauf und an ihrem höchsten Punkt öffnet sich eine schöne Aussicht: die Straße in der Blumenpracht geht runter und steigt dann wieder hinauf zum Berg, wo das königliche Schloss steht. Vielleicht stimmt es doch, was in einer Infobroschüre steht: Sie werden sich in Oslo verlieben! 

Da ist schon das Kongelige Slott (Königl. Schloss), gebaut 1824-1848, das man nur mit einer Führung besuchen darf. Aber im Königlichen Park kann man frei bummeln. Vor dem Schloss steht seit 1875 das Denkmal für König Karl Johans (1818-44), dessen Namen die Hauptstraße trägt. Ihre Aussicht von da ist ziemlich langweilig. Rechts sieht man das neoklasische Gebäude der Universität (1852), deren Aula seit 1916 die Fresken des wohl berühmtesten norwegischen Malers E. Munch schmücken. In der Aula wurde der Friedensnobelpreis bis 1990 verliehen (später und jetzt - im Rathaus von Oslo). Hinter der Universität sind das Historisk Museum (Museum für Geschichte, 1904) und das Neo- Renaissancegebäude von Nasjonalgalleriet (Nationalgalerie, 1882), wo auch das weltberühmte Bild "Schrei" von E. Munch vom Jahre 1893 ausgestellt ist. Die meisten Werke von E. Munch besitzt das Munch-Museum in der Nähe des Botanischen Gartens und sie werden 2015 im Zusammenhang mit den Wereken der anderen drei bedeutenden Künstlern - B. Melgaard (geb. 1967), V. van Gogh (1853-1890) und G. Vigeland (1869-1943) gezeigt. Gerade jetzt findet die Ausstellung von Munch und Van Gogh statt, den ich mag und dessen Museum ich in Amsterdam besucht habe. Munchs Werke habe ich in Deutschland besichtigt, wo sie präsentiert wurden. 

Rechts vom Schlossplatz kann man im Park einen Hügel entdecken, wo sich ein ziemlich schönerer Blick über die Stadt bietet. Originell sehen das Parlamentsgebäude (Stortinge, 1866) - eine stilistische Mischung der norwegischen und italienischen Traditionen - und das Nationaltheater mit der barocken Kuppel (1895-99 erb.) aus. Ich gehe runter durch die Grünanlage zum Theater, wo am Eingang die Bronzestandbilder von B. Bjøruson (Schriftsteller, 1832-1910) und H. Ibsen (Dramatiker, 1828-1906) stehen. Der letzte ist in Litauen gut bekannt. Im nahgelenen Park befindet sich noch eine Statue für den Dichter H. Wergeland (1808-1845), der auf einen wieder sehr originellen Brunnen "guckt". Man kann durch sprudelndes Wassers sogar den Oslofjord in der Ferne sehen! In Oslo gibt es sehr viele Springbrunnen, die oft wie Kunstwerke aussehen. 

Die Springbrunnen und blühende Anlagen schmücken all die Neo-Stil-Gebäude vom 18., 19. oder 20. Jh. in der Stadtmitte. Aber die Einzigartigkeit der Stadt offenbart sich meistens in der Altstadt, die hier die Festung (Akerhus Festing) vertritt. Die Festung umfasst ein riesiges Territorium am Oslofjord und teilt sich in drei Bereiche auf: das Schloss (Akerhus slott, Baubeginn ca. 1300), die innere Bastionsfestung und das äußere Festungsgebiet. In ihrer 700-jährigen Geschichte wurde die Festung neunmal belagert. Nach dem Brand im 17. Jh. errichtete man die mittelalterliche Burg nun als Renaissanceschloss, das im 20. Jh. zweimal rekonstruiert wurde. Seine prunkvollen Räume werden nun zu Repräsentationszwecken genutzt. In seiner Nähe öffnet sich ein weiter Blick über den Oslofjord hinweg. Das äußere Festungsgelände wird nach wie vor vom norwegischen Militär genutzt. Es dient aber auch als Freizeit- und Grünanlage. Weiterhin kann man hier Norwegens Widerstandsmuseum und Verteidigungsmuseum besuchen. Im ehemaligen Artilleriegebäude (1774 erb., 1973 umgebaut) befindet sich ein Besucherzentrum. Historische Atmosphäre wird mit dem modernen Leben durch die sogenannten "künstlerischen Interventionen" verbunden, unter denen das Werk von J. Lie "Shadow Show" wohl am interessantesten wäre. Das ist eine "Irrlichtershow" im Festungskeller, die durch mobiles Licht- und Schattenspiel entsteht. Auf der mittelalterlichen Festung sieht man überall moderne Werke, besonders Menschenfiguren. Die Kunstwerke mit einem Menschenmotiv sind eigentlich oft in Oslo zu endecken.

 Wenn wir die Festung verlassen, geht die Sonne schon unter. Viele sitzen am Wall neben dem Festungsgelände und genießen den Sonnenuntergang so wie Franklin D. Roosevelt (ehemaliger Präsident von USA), dessen Denkmal auf einem kleinen Platz die Treppe runter steht. Oder Besucher des Pubs am Oslofjord in der Nähe des berühmten historischen Segelschiffs "Christian Radich" (1937). Hier beginnt die 9 km lange Hafenpromenade, die in der Zukunft sehr wichtig wird. Durch das Projekt "Fjordstadt" (Fjordbyen) - eins von Oslos größten Entwicklungsprojekten aller Zeiten - wird auf ehemaligen Hafenflächen Raum für die Oper, Museen, Naherholungsbereiche, Wohnungen und Restaurants geschaffen. Im Stadtviertel Bjørvika ist das imposante Gebäude des neuen Opernhauses schon gebaut, auf dessen Dach man spazieren gehen und die Aussicht genießen kann. Von unserem Standpunkt sieht man noch eine der neuen Hauptattraktionen Oslos, das "Astrup Fearnley Museum", das vom weltbekannten Architekten R. Piano entworfen wurde. Das ist ein privates Museum für Gegenwartskunst (von 1960 bis heute) mit einem Skulpturenpark und einem Badestrand in der Nähe. Das Museum besteht aus drei Pavilions unter einem segelförmigen Glasdach und liegt am Oslofjord, am äußersten Rand des Stadtviertels Tjuvholmen. Seine Gebäude wurden von 20 verschiedenen Architekten entworfen. Die unterschiedlichen Gebäude, beleuchet von der untergehenden Sonne, sehen wie impressionistische Bilder aus. Das Ufer des Fjords wird zum Zentrum der zeitgenössischen Architektur, obwohl die mittelalterliche Silhouette mit der Festung kann richtig überraschen: Wolken, Segelschiffe und die Festung hoch am Ufer des Oslofjordes, beleuchtet nun von den Strahlen der untergehenden Sonne, scheinen zu brennen! 

Plötzlich hört man die Glocken läuten - das ist das Rathaus (Rådhut, 1931-50 erb.) mit seinem Glockenspiel und vielen Skulpturen in der Nähe. Die Bildhauer haben in Oslo viel zu tun. Der berühmteste ist wohl G. Vigeland (1869-1943), dessen Namen der Park trägt, wo mehr als 200 seiner Skulpturen stehen. Der Eintritt ist frei und mehr als 1 Mio. Besucher kommen hier jährlich. Nächstes Mal möchte ich in diesem Park mit meinem Stadtbummel anfangen, dann den Oslofjord entlang gehen und auf dem Dach des Opernhauses den Rundgang beenden. 

Oslo, dann Christiana, später Kristiana (1624-1924) und wieder Oslo (seit 1925) war eine Wikingerstadt in der Vergangenheit, ist eine Tigerstadt jetzt und eine Fjordstadt in der Zukunft - das letzte wäre vielleicht das echte Gesicht von Oslo? Es ist schon 23 Uhr, aber noch ziemlich hell (Polarnacht?) und man kann versuchen ein Foto mit dem Tiger zu machen. Geklappt! 

www.visitoslo.com/de

TJUVHOLMEN'AS: projektuotas 20 skirtingų architektų su fontanais ir  skulptūromis (dažnai žmonių) ant pastatų ar gatvėje

TJUVHOLMEN (designed by 20 different architects) with fountains and people sculptures decored the buildings and streets 

TJUVHOLMEN'AS: "Astrup Fearnley" muziejus (arch. R. Piano, gim. 1937, išgarsėjęs su Georges Pompidu centru Paryžiuje kartu su arch.  britu R. Rogers) su gėlėmis apsodintu tvenkinuku, į kurį subėga ir lietaus vanduo nuo galerijos stogo 

 TJUVHOLMEN: One of Oslo's newest attractions - the gallery "Astrup Fearnley Museum" (designed by world famous architect R. Piano) with its pond surrounded with flowers - the pond fits for rain water too running from the roof

OSLAS: KAIP PRISIJAUKINTI TIGRĄ?

 Lėktuvas mažina aukštį ir pro debesų properšas pasirodo mėlynių spalvos norvegiški peizažai su fjordais. Apačioje staiga švysteli vaivorykštė - keista į ją žvelgti iš viršaus! Lėktuvas panyra į spalvų juostą ir nusileidžia. Rygge's oro uoste autobusų tvarkaraščiai priderinti prie lėktuvų skrydžių, taigi jau dumiu į Oslą, iki kurio 60 km. Lija. Aplinkui rūstokas peizažas: miškai, uolos, viena kita kukli gėlytė, nors pats vidurvasaris. Oslas yra šių miškingų uolų papėdėje, ant giliai į sausumą įsirėžusio Oslo fjordo - jo toliausiame šiauriniame taške. Miestui daugiau nei 1000 metų, o Norvegijos karalystės sostine jis tapo 1814 m. Tai vienas labiausiai augančių miestų Europoje, kuriame gyvena apie 640 000 gyv. ir jų skaičius per 10 metų padidėjo 21%. 

OSLO FJORDAS: Vaizdai nuo tvirtovės Akershus kuorų

OSLOFJORD: Views over Oslofjord from Fortress Akerhus area

Atvažiuojame į Oslo centrą, į autobusų stotį, kuri estakada sujungta su geležinkelio stotimi, kurią galima pasiekti per 5 min. Tai - kavinių ir parduotuvių imperija, kurioje ne taip lengva rasti Turizmo informacijos centrą (TIC). Neklaidžiosi, jei žinosi, kad įėjimas į jį prie tigro skulptūros. TIC galima išsikeisti pinigus ir sužinoti viską tiek iš darbuotojų, tiek iš informacijos kompiuteriuose. Čia galima užsisakyti ekskursijas po Oslą autobusu, pėstute, laivu. Pasiūla labai įvairi: nuo ekskursijų po atskirus pastatus (pvz., Karalių rūmus ar Norvegijos parlamentą) iki apžvalginių ekskursijų autobusu ar pramoginių pasiplaukiojimų vakare po Oslo fjordą su norvegiškom krabų vaišėm. TIC pasiėmus žemėlapį su Oslu galima susipažinti savarankiškai ir nemokamai, nes beveik viskas pasiekiama ranka. 

Pradėti galima nuo Tigro, kuris čia stovi nuo 2000 m. ir simbolizuoja senųjų laikų norvegus, kurie "draugiškai" pasitikdavo atvykėlius. Galbūt dėl įgimto fjordiško charakterio, gal dėl vikingiškos sielos, o gal dėl dramatiškos miesto istorijos. Jau 8 a. šioje vietoje gyveno vikingai, bet pats miestas įkurtas apie 1050 karaliaus Harald'o Hårdråde'o kaip Åslo. 1286-1350 Oslas tapo karališkąja rezidencija ir buvo pastatyta tvirtovė. Po viską sunaikinusio gaisro 1624 m. Norvegijos ir Danijos karalius Christian' as IV nurodo pastatyti naują miestą į šiaurę nuo Oslo tvirtovės ir duoda jam savo vardą Christiana (vėliau Kristiana). 1905 Norvegija tampa nepriklausoma su sostine Kristiana, kuri 1925 m. atgauna senąjį Oslo vardą. 

Miestas buvo net 9 kartus okupuotas, gal todėl tigras ir šiandien žvelgia nepatikliai. Jo piktas žvilgsnis nukreiptas į šalia prasidedančią centrinę miesto gatvę - Karl Johans gate, apstatytą niūrokais 19 a. neoklasikiniais pastatais. Netikėtai daug elgetaujančiųjų tamsaus gymio žmonių. Pradžia nuvilia ir kopdama šia pėsčiųjų gatve aukštyn pagalvojau, gal tikrai teisūs tie, kurie sakė, kad Osle nėra ką žiūrėti ir kad į Norvegiją, į šią labai brangią šalį, verta važiuoti tik dėl fjordų. 

Išsuku iš pagrindinės gatvės ties katedra Domkirke (1697 pašventinta, 1849-50 atstatyta). Ši pagrindinė Oslo ir Norvegijos bažnyčia išsaugojo keletą originalių detalių (altoriaus lenta, vargonų fasadas), bet lubų tapyba, langų vitražai iš 20 a. Priešais - senoji turgaus aikštė (nuo 1736). Tarp pardavinėjamų gėlių ir daržovių ant postamento stovi pasipūtęs karalius Christianas IV. Tai jis, po gaisro atstatęs miestą, pervadino jį Christiana. Į jį dairosi trys vištos, užšokusios ant fontano šalia katedros... Aikštės pakraštyje prie judrios gatvelės Grensen yra vienas seniausių Oslo užeigų Stortorvets Gjæstgiveri (datuojama 1600), bet senojo Oslo dvasia nesužavi - gal, kad alus labai brangus (bokalas apie NOK 50). Ši gatvelė veda į Lille Grensen ir toliau pas Karlą Johansą - taip pagrindinę gatvę vadina patys osliečiai. Bet aš grižtu pas jį ties katedra. Kopiu aukštyn ir aukščiausiame gatvės taške atsiveria gėlėse skendintis vaizdas: gatvė leidžiasi žemyn ir vėl kyla į kalną, ant kurio - Karalių rūmai. Gal teisus infobukletas, kuris skelbia: jūs tikrai įsimylėsite Oslą! Čia nėra ir elgetaujančių, gal kad nuolatos prajoja raitoji policija.

OSLO FJORDAS: Burlaivis "Christian Radich" (1937); šalia prasideda Uosto promenada

OSLOFJORD: The sailing ship "Christian Radich" (1937); Near it begins the Harbour Promenade

Štai ir Karalių rūmai, statyti 1824-1848. Į rūmus galima patekti su ekskursija, o aplink juos, saugomus karališkos gvardijos, ir po Karališkąjį parką galima vaikštinėti laisvai. Karališkoji pora kasmet gegužės 17 d., Norvegijos nepriklausomybės dieną, pasirodo balkone. O štai Norvegijos ir Švedijos karalių Karlą Johansą (1818-44) ant žirgo miestiečiai mato kasdien nuo 1875. Tai jo vardu pavadinta pagrindinė Oslo gatvė, kurios panorama iš Rūmų aikštės - nuobuodoka. Gal nereikėtų daug norėti, nes centrine gatve ji tapo vos prieš 100 metų. Kairėje matosi neoklasikinis Universiteto pastatas (1852), pastatytas 40 metų po to, kai buvo nutarta, kad Norvegijai reikia savo universiteto. Universiteto aulą (baigta 1911) nuo 1916 m. puošia garsiojo norvegų dailininko E. Munko freskos. Čia buvo įteikiamos Nobelio premijos, kas nuo 1990 perkelta į miesto Rotušę. Už Universiteto yra Istorijos muziejus (1902) ir neorenesansinis Nacionalinės galerijos pastatas (1882), kur pristomas menas nuo Antikos iki šių dienų. Čia yra garsieji tapytojo ekspresionisto E. Munko (norv. Munch) darbai: "Madona", "Mergaitės ant tilto" ir pasaulinio garso "Šauksmas", nupieštas 1893 (2004 pavogtas, 2006 rastas). Netoli Botanikos sodo yra E. Munko muziejus su beveik visa jo darbų ekspozicija. 2015 muziejus vykdo įdomų projektą pateikdamas Munką kitų trijų garsių menininkų - B. Melgaardo (gim. 1967), V. van Gogo (1853-1890) ir G. Vigelando (1869-1943) fone. Aplinkui mirganti reklama rodo, kad dabar vyksta Munko ir Van Gogo, kurį labai mėgstu ir kurį mačiau Amsterdame, paroda. E. Munko darbai buvo atvežti į Vokietiją, kur juos ir pamačiau...

Dešinėje Rūmų a. pusėje esančiame parke atrandu aukštą kalvą nuo kurios atsiveria gerokai įdomesnė pagrindinės gatvės ir miesto panorama. Originalus Norvegijos parlamento pastatas su rotonda (1866) - gal kad tai norvegiškų ir itališkų tradicijų mišinys? Matosi ir barokinis Nacionalinio teatro pastato kupolas (1895-99). Leidžiuosi žemyn skverais, kol atrandu šį teatrą su rašytojo B. Bjørusono (1832-1910) ir dramatiko H. Ibseno (1828-1906) paminklais prie įėjimo. H. Ibseno dramos užėmė pagrindinę vietą šio teatro repertuare, jos gerai žinomos ir Lietuvoje. Netoliese kitame skvere dar viena skulptūra - poeto H. Wergelando (1808-1845). Ir dar vienas originalus fontanas, pro kurio purslus gatvės gale matosi  Oslo fjordas: bet kuriame didmiestyje ši gatvė būtų užstatyta! 

Fontanai, kurie dažnai panašūs į meno kūrinius, gėlynai ir skverai tikrai papuošia visus tuos 18, 19 ir 20 a. neo-statinius centre. Bet miesto savitumas atsiskleidžia per senamiestį, o jį Osle atstoja tvirtovė Akerhus festing - milžiniška teritorija ant Oslo fjordo, apjuosta galinga siena. Nuo 1300 m. tvirtovė buvo okupuota 9 kartus, daug kas čia perstatyta, bet vistiek galima įsivaizduoti viduramžių gynybinį kompleksą. Jis dalijamas į tris dalis: Rūmai (Akerhus slott), vidinis gynybinis bastionas ir išorinė tvirtovės teritorija. Po 1527 gaisro vietoj pilies buvo atstatyti renesansiniai rūmai (2 k. rekonstruoti 20 a.), kurių menes Norvegijos vyriausybė naudoja reprezentaciniais tikslais. Tvirtovės teritorijoje yra Rezistencijos ir Karo muziejai. Buvusiame Artilerijos pastate (1774 m., perstatytas 1973) yra Infocetras. Nuo tvirtovės kuorų atsiveria įspūdingas Oslo fjordo vaizdas. Vaikštinėjant po viduramžių kiemus, staiga švysteli žaltvykslė. Gal čia vikingų vėlės? Žybsinti švieselė atvilioja prie stiklinių durų, už kurių - moderni instaliacija "Žaltvykslės šou" (aut. J. Lie), kuri čia vadinama "šiuolaikine menine intervencija į istorinį foną". Tvirtovės teritorijoje daug tokių modernių "intervencijų", ypač žmogaus pavidalu. Žmogaus motyvo darbų labai daug visame Osle. Menininkai čia pluša kaip reikiant! 

OSLO FJORDAS: Saulėlydis,  mėgstamas osliečių ir F. D. Ruzvelto, žvelgiančio taip pat į Oslo fjordą

 OSLOFJORD: People enjoying the view on Oslofjord with a sunset. Nearby is the statue of Franklin D. Roosevelt which look at Oslofjord too

Saulė jau gerokai vakarop ir laikas palikti tvirtovės vėles ramybėje. Ant pylimo šalia tvirtovės sutūpę osliečiai jau laukia saulėlydžio. Kaip ir F. D. Rooseveltas, buv. JAV prezidentas, prie kurio statulos miniskverelyje atveda laipteliai. Kaip ir pabo lankytojai apačioje prie Oslo fjordo. Čia, šalia amžiams inkarą išmetusio žvejybinio burlaivio "Christian Radich" (1937), išgarsėjusio po filmo "Windjammer" (1958), prasideda 9 km fjordo promenada, kaip ją pavadinau. Iš tiesų tai - uosto promenada, Oslo gyvybės arterija ateityje. Miesto centre šiuo metu vykdomas didžiausias visų laikų Oslo projektas "Fjordo miestas" (Fjordbyen). Buvusioje uosto teritorijoje prie Oslo fjordo kuriamos erdvės operai, muziejams, poilsiui, gyvenamiesiems namams, kavinėms. 

Operos teatras, nuo kurio stogo galima pasigrožėti miesto panorama, neseniai pastatytas moderniame kvartale Bjørvika, kurio pastatai panašūs į barkodą. O iš čia gerai matosi pasaulinio garso architekto R. Piano suprojektuotas pastatas. Tai privatus šiuolaikinio meno muziejus "Astrup Fearnley Museum" su pastovia užsienio ir Norvegijos meno ekspozicija (nuo 1960 iki šių dienų), keičiamomis parodomis, parduotuve ir kavine. Už muziejaus - skulptūrų parkas ir pliažas. Muziejus susideda iš trijų paviljonų, sujungtų burės formos stiklo stogu ir yra prie Oslo fjordo, taip vadinamo Tjuvholmen kvartalo pakraštyje. Jo pastatus projektavo 20 skirtingų architektų. Skirtingi ne tik pastatai, jų stiklo spalva, bet net to paties pastato balkonai, langai ar durys. Besileidžiančios saulės spinduliai kiekvieną pastatą nudažo vis kitaip, tarsi paversdami jį impresionistiniu paveikslu. Čia yra gyvenamieji namai, įstaigos, labai daug kavinių, fontanų, skulptūrų. Čia yra ir išskirtinis viešbutis "The Thief". Matyt, Oslo fjordo pakrantė ateityje taps moderniausios architektūros ikona, gal net Europoje.

Nuo Tjuvholmeno pusės įspūdingai atrodo ir viduramžių miesto siluetas, kuris dabar tiesiog abstulbina: debesys, burlaiviai ir tvirtovės pastatai, esantys aukštai ant Oslo fjordo kranto, apšviesti besileidžiančios saulės, atrodo tarsi degtų! 

Staiga suskamba varpai - jau 23 val. - tai "prabyla" Oslo Rotušė (1950), dekoruota Norvegijos istorijos ir šiuolaikinio gyvenimo motyvais. Aplinkui fontanai, skulptūros - skulptoriai Osle dirba išsijuosę. Garsiausias jų G. Vigelandas (1869-1943), kurio vardu pavadintas parkas su 200 jo sukurtų skulptūrų, sutraukia milijonus lankytojų (nemokamas). Sekantį kartą norėčiau pradėti pasivaikščiojimą po Oslą nuo šio parko, tada pereiti palengva Fjordo promenada iki Operos teatro ir nuo jo stogo pasižvalgyti po miestą. Visa tai irgi ranka pasiekiama. 

Oslas, po to Christiana, tada Kristiana (1624-1924) ir vėl Oslas (nuo 1925) - tai Vikingų miestas praeityje, Tigro miestas dabar ir Fjordo miestas ateityje - gal pastarasis ir bus tikrasis Oslo veidas? Nors palyginti dar šviesu (gal čia poliarinė naktis?), bet jau vėlu. Dar reikia pabandyti nusifotografuoti prie tigro. Pavyksta! Apie vidurnaktį visgi sutemsta ir centrinė miesto gatvė sušvinta tarsi kokia Šiaurės pašvaistė... 

www.visitoslo.com

P.S. 

Norvegijos žmonės 

Mes norvegus turbūt labiausiai pažįstame iš H. Ibseno (1828-1906) dramų, kur daug aistros, bet ji neperžengia žmogiškumo ribos. H. Ibsenas ramiai ilsisi ant pjedestalo prie Oslo nacionalinio teatro, kurio repertuaro pagrindą sudarė jo dramos. H. Ibsenui iš kairės stovi kito rašytojo B. Bjørusono (1832-1910) statula, kurio vardas mažai girdėtas Lietuvoje. Būtent jis 1870 m. parašė eilėraštį „Sidste Sang", kuriame aprašo kovą tarp arklio, taikaus kaimo gyventojo, ir tigro, grėsmingo miesto atstovo. Nuo tada Oslas ir gavo pravardę "Tigro miestas" ir tūkstanmečio jubiliejaus proga 2000 m. osliečiai užsinorėjo būtent tigro. 

Juokinga visus norvegus tapatinti su riaumojančiu tigru prie stoties. Bet tam tikro tigriškumo ši šalis visgi turi, apie ką mes, prisiskaitę H. Ibseno dramų, net nenutuokėme.
Kartą kažkas padovanojo norvegų literatūros klasiko AKSEL'o SANDEMOSE's (1899-1965) romaną "Kas pranykę - sapnas" (Aksel Sandemose. Kas pranykę - sapnas. Romanas. Iš norvegų kalbos vertė N. Strikauskaitė. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. Vilnius, 2006). Skaičiau daug ir visokių tautų klasikų, bet tokių bejausmių tarpusavio santykių neteko niekur patirti:

P. 289: "Vienas mano draugas pasakojo apie savo brolį. Jam buvo apie keturiasdešimt, Valstijose gyveno nuo tada, kai suėjo aštuoniolika. Aliaskoje buvo apsistojęs jo brolis, apie kurį dūlėjo vien miglotas prisiminimas. Vyresnysis į Ameriką atvyko kur kas ankščiau nei jaunėlis ir naujajame krašte jie buvo nesimatę. Sykį vasarą jaunėlis nukeliavo laivu į Aliaską, kad pasilabintų, ir susitiko su broliu Nomėje. 

- Aš tavo brolis, - tarė jis. 

Vyresnysis pakėlė akis nuo popierių ir atsiliepė: 

-O?

 Ir toliau tvarkė savo reikalus. Jaunėlis kurį laiką pastypsojo į jį žiūrėdamas ir tarė:

 - Dabar jau būsiu tave matęs. 

- Taigi, būsi. 

-Tada visa ko tau geriausio. 

- Tau irgi. 

Svečias pasišalino ir spėjo tuo pačiu laivu atgalios į San Franciską. Apsilankymą jis apsakinėjo kreivai šypsodamasis. Ką tai reiškė? Žmogus emigravo ir taip elgėsi akivaizdžiai ne tam, kad matytųsi su broliais." 

P.308-309: "Bjernas Lundas tapo tėvynės išdaviku, Gunderis Gundersenas neteko galvos, Suzana buvo erotomanė ir daug gėrė, kol jai prireikė įtikinti pasaulį, kad ji ne tokia. Jenė neretai buvo gerokai pamišusi ir smarki. Beprotiška juos keturis pasirinkti kaip atstovaujančius Norvegijai, bet savo nesaikingumu, savo beatodairiškumu ir tuo, kaip nesivaržydami ėjo savo keliais, jie vis vien atskeidžia kažką itin būdinga norvegams. 

Savu norvegiškumu klystkeliuose jie atspindėjo šalį, ir man paaiškėjo, kodėl vokiečiams, jei nori įveikti kraštą, reiktų išnaikinti visus gyventojus. Net ir Bjernas Lundas nebūtų jų gretose ilgiau negu jam naudinga. Nežinau, kodėl danai iš pradžių ramiai laukė, o paskui puolė. Mažai žinau apie olandų, lenkų, graikų ir visų kitų kovą, bet žinau, kad norvegai, kaip nepataisomi individualistai, pirmiausia priešinosi iš asmeninių paskatų ir tik tada iš nacionalinių. Niekas nesako AŠ taip dažnai kaip norvegas, laikraštyje jis pradeda straipsnį AŠ ir "ašina" per kelias skiltis. Pranešėjas per radijo laidą kartoja AŠ, kad net drasko ausis, tuo tarpu kiti skandinavai ar amerikiečiai vartoja aprašomuosius posakius. Minėjau tą norvegams. Jie nesuprasdami žiūri į mane. Kai iš tiesų TAI jis, kodėl tada jam nesakyti AŠ? Kiekvienas norvegas pats savaime yra tauta. Šiuo atžvilgiu norvegui gali prilygti tik Hitleris, kuris neturėjo tiek daug jam pasipriešinusių AŠ Vokietijoje. Norvegijoje jis tarp jų paskendo."

Oslo nacionalinis teatras su H. Ibseno paminklu

Oslo National Theatre with statue of H. Ibsen

Iš romano galima suprasti, kad norvegai taip pat turėjo emigracijos etapą: 

P.130: "Namuose visi norvegai turi alodą* kuria nors šio žodžio prasme, ir kas savojo alodo prisilaiko, tas saugus. Išeiviui jis virtęs pasakiškais rūmais. Namuose žmogus, pavyzdžiui, būdamas raštininkas, kasdien eina į raštinę ir iš ten pareina. Jo būtis suskilusi, taip, bet jis išlaiko visa ko sąryšį. Vakarais traukia namo. Išeivis sėdi raštinėje kiaurą parą, metų metus, ir pareina namo tik mintyse. Niekuomet nebegrįžta namo. Praeina daugel metų, jis praranda įsišaknijinimą, tautybę ir tik tuomet pastebi, kad vertėjo tai išlaikyti. 

Beje, būna skirtingai. Gausybė išeivių neturi tautybės, kurią galėtų prarasti. Amerikoje išbuvęs tris mėnesius, jis šneka kalba, draskančia ausis. Nedvejodami į savo tarmę įterpia kiekvieną išmoktą svetimą žodį. Po kurio laiko kalba nei šiaip, nei taip, vien tik juokinga papūgų šnekta, bet geriau pažiūrėję pamatysime žmonių, niekuomet kitaip ir nešnekėjusių. Nieko per daug netroškusių ir netikusių niekam kitam, kaip tik į vergus. Kiūtodavo vargdienių kvartaluose su žmona, irgi nemokančia kalbos, ir to nereikėjo nė vienam jų: valio, mes esame amerikiečiai ir nuvažiavę į namus valiojam šnekėti taip, kad niekas nesupras nė žodžio. Tokią turėjo garbėtrošką ir iš jos niekuomet neišaugo. Vaikai atitrūkdavo nuo jų į amerikietiško skurdo aplinką, nors taip pat būtų nutikę ir namuose. Tai ne tautiečiai, o internacionalinė publika, kokią rastum visose šalyse - ir Norvegijoje, ir Paragvajuje."

 (*Germanų šeimos žemės nuosavybė Vakarų Europos ankstyvojo feodalizmo laikotarpyje). 

Ir dar viena ištrauka, tinkanti šiam laikmečiui: 

P.138-139: "Kai žemėje atsirado nebe viena, o daugiau jėgos santalkų, siekti pasaulio viešpatijos yra beprotybė, beprotybė yra prisidėti prie stipriausiojo. Nuo stipriausiojo laikytis kuo toliau, jis prieš save nuteiks pasaulį. Vienintelis tikras dalykas, kurį žinome apie ateitį: niekuomet nesusisaistyk su stipriuoju, geidžiančiu nukariauti pasaulį. Maža valstybė, prisidėjusi prie pasaulio nukariautojo, eina ant ešafoto. Prieglobščio reikia ieškoti silpnesniojo pusėje."

P. S. po P. S. BARNEVERNET
 Šį romaną ir norvegiškus charakterius prisiminiau, kai iškilo istorijos su atiminėjamais vaikais Norvegijoje. Teko studijuoti psichologiją ir pedagogiką Lietuvoje ir Vokietijoje, tad toks išsivysčiusios šalies elgesys nustebino. Norvegijos ir Lietuvos vyriausybės puslapiuose internete galima sulyginti informaciją apie vaikų kiekį, problemines šeimas, globojamus vaikus. Keista, bet proporciniai skaičiai Lietuvoje ir Norvegijoje nelabai tesiskiria.
Keista, kad niekas Norvegijoje nereaguoja į Norvegijos Bergeno universiteto profesorės Marianne's Haslev'ės Swanland pasisakymą, kad BARNEVERNET - greit auganti, į korupcija linkusi pramonės šaka:

"Separation from parents and grandparents: a growing industry open to corruption 
Professor of linguistics at the University of Bergen, Marianne Haslev Skånland points out another problematic dimension of the child welfare system. According to Skånland, it is turning into an industry, which pays incredible amounts, especially to psychologists, for “reports” and to foster “parents”. They advertise for people to be foster parents and announce a yearly pay of, say, NOK 430.000 (€ 30.000) plus paid holidays and regular “time off” from the foster children plus allowances for building their house or buying an extra car plus pension entitlement. The business also, of course, provides extra income and extra jobs for social workers, writes Skånland. She also notes that child care cases often rely on information from anonymous sources. She thinks one never knows who the sources are, and whether the sources are reliable. Or whether the sources possess first hand information, or are pure rumors. Another disputed issue is multicultural knowledge and skills in the child welfare service. Numbers from Statistics Norway show that children with minority background are more frequently in contact with child welfare service than children with majority background. At the same time, statistics show that only around 2 per cent of employees in the child welfare service have a non-western minority background, while around 3 per cent of students at child welfare and social work programmes have a non-western minority background. - Immigrants face a somewhat difficult situation here. Everyone is afraid because they feel that one day their turn will come and their children will be taken away from them, tells an immigrant background Norwegian. Moreover, some families are accusing officials from the agency of being reckless and racist by abusing the agency’s legal authorities against immigrant families". http://www.tnp.no/norway/panorama/2704-an-unfinished-debate-on-barnevernet 

O pramonės šakoms galioja ne pedagogikos (t. y., taikaus arklio) taisyklės, o teisinės nuostatos (tigro poreikiams). Matyt, todėl visa tarptautinė Hagos konvencija Norvegijoje neratifikuota, o pritarta tik tai daliai, kuri tinka pramonei. Todėl, matyt, jos ratifikavimas, numatytas šiais metais, atidėtas. Bet skubiai priimtas įstatymas, kad savo vaikus atsiimantys (norvegiškai: "grobiantys") tėvai bus sodinami į kalėjimą.
Pasirodo problemų su atėminėjamais vaikais turi ne tik lietuviai, bet ir lenkai, čekai, rusai, matyt turėjo ir vokiečiai, nes viename interneto forume yra nurodyta, kad "laimei, Norvegija ir Vokietija yra sukūrusios teisinę instanciją, kuri įsikiša tam tikrais įstatymu numatytais atvejais, kai pažeidžiama vaiko gerovė":

"Norwegen und Deutschland haben für gesetzlich definierte Fälle zum Glück eine Instanz eingerichtet, die dann eingreift, wenn das Kindeswohl gefährdert ist"
 http://www.forum.norwegen-freunde.com/viewtopic.php?f=8&t=5389&view=next

Vokietija šioje srityje turi karčios patirties. Rytų Vokietijoje iš šeimų buvo atiminėjami vaikai, nes jų tėvai - tuometinio režimo nuomuone - netinkamai auklėjo vaikus. Dabar šie iš šeimų atimti vaikai yra sukūrę savo organizaciją, ieško savo biologinių tėvų ir jų nuomuone, išplėšimas iš šeimos jiems reiškia psichologinę traumą visam gyvenimui. Nors jie galbūt gerai susitvarkė savo gyvenimą.
Galbūt atiminėjimo būdu virstama tikrais norvegais kaip iš romano? Tuo labiau, kad susitikimų su biologiniais tėvais metu JAUSMAI yra reglamentuojami. Pvz., Čekijoje paskelbtoje informacijoje mama savo du Norvegijoje atimtus vaikus galėjo matyti kartą per metus, susitikimo metu draudžiama kalbėti čekiškai, apkabinti. Keista, bet tai turbūt labai norvegiška, jei prisiminsime cituotą romaną. Arba norvegiškai tigriška, jei dar prisiminsite eilėraštį apie tigrą ir arklį.
"Norvegijos globėjai buvo labai geri, bet aš LABAI PASIILGAU mamos!" - tai žodžiai vienos mergaitės, kurią Norvegijoje atėmė iš lietuvių tėvų, kurią tėvai atsiėmė (norvegiškai: "pagrobė") ir parsivežė į Lietuvą. Kaip norvegai slopina tokį ilgesį - vaistais? Tada - tai reali vieno garsiausių norvegų tapytojų E. Munko garsaus paveikslo "Šauksmas" situacija.
Kol kas, norintiems vykti į Norvegiją, belieka patarti: skaitykit norvegų klasikus ir nepamirškite eilėraščio apie tigrą ir arklį.

E. Munkas "Šauksmas" * 
E. Munch "Scream" from brochure about Oslo